Vienas originaliausių praėjusio šimtmečio lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, vertėjas Albinas Žukauskas (1912 01 25–1987 08 10) gimė ir augo Seinų valsčiuje (dab. Lenkija), lietuviškame Bubelių kaime, dviejų berniukų ir keturių mergaičių šeimoje. Žukauskų troboje veikė Bubelių kaimo mokykla, kurioje vaikus mokė poetas Stasys Tijūnaitis. Albinukas šioje mokykloje baigė tik du skyrius, o paskui ėjo Bubelių laukų universitetus: „Bubeliai, gimtasis mano kaimas, ilgam buvo mano universitetas“ (iš autobiografijos). Būsimasis poetas daug skaitė savarankiškai, knygas skolindamasis iš Seinų prieglaudos kluone atsidūrusios „Žiburio“ gimnazijos ir kunigo Motiejaus Gustaičio buvusių bibliotekų. „Dvylikos metų būdamas, pradėjau rašyti eilėraščius. Rašiau savotiškai, ne pasilenkęs ant popieriaus lakšto, o dirbdamas. Ariant, akėjant, pjaunant šieną ar važiuojant į Augustavo miškus rąstų, kildavo galvoje posmai, džiugiai dirgindavo širdį. Ilgainiui, jei jų nepamiršdavau, prišokęs užrašydavau. Stengiausi rašyti bendrine kalba, bet, matyti, išeidavo dzūkiškai, nes, kaip vėliau sužinojau, žinomas kalbininkas Jurgis Šlapelis atsinešdavo juos į Vytauto Didžiojo gimnaziją ir per pamokas nagrinėdavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius“ (iš autobiografijos). „Dabar galima drąsiai sakyti, kad be to patyrimo, be tos „Bubelių mokyklos“ nebūtų buvę dabartinio Albino Žukausko, jo tikriausios, autentiškiausios kūrybos: iš kur jis būtų ėmęs poringes, atodangas, sangrąžas, tą žodžio aromatą, iš kur jis būtų gavęs ar kur kitur radęs tokią atsiminimų, jaunystės nostalgijos apšviestą, savo paties susiartą žemę?“ (Marcelijus Martinaitis). Gabus jaunuolis 1935 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, 1936 m. studijavo teisę Vilniaus universitete, 1936–1939 m. mokėsi Varšuvos Aukštesniojoje žurnalistų mokykloje.
Sovietams okupavus Lietuvą, A. Žukauskas 1940–1941 m. dirbo laikraščio „Vilniaus balsas“ redaktoriumi, 1948–1953 m. – Grožinės literatūros leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. 1953 m. kovą buvo suimtas ir 60 dienų praleido stalininiame kalėjime. 1953–1959 m. dirbo Lietuvos kino studijos scenarijų skyriaus viršininku, 1965–1972 m. – Literatūros fondo direktoriumi.
Poetas spaudoje pradėjo bendradarbiauti 1928 m. Spausdino savo kūrinius leidiniuose „Naujoji gadynė“, „Kūryba ir kritika“, nagrinėjo literatūros ir kultūros problemas, socialinio gyvenimo klausimus. Atvažiavęs į Vilnių mokytis, savo literatūrinį kelią pradėjo lenkų avangardinės grupės aplinkoje ( „Žagarų“ grupė ir Česlovas Milošas) bei ėmė kurti naujovišką poeziją. „Visi jie buvo veikiami pasaulinės krizės, įtemptos tarptautinės padėties, protesto prieš valdančiuosius. Visi buvo išauklėti literatūros modelio, susidaryto skaitant tas pačias prarastosios ir maištaujančios kartos knygas“ (Kęstutis Nastopka). To laikotarpio eilėraščiai publikuoti pirmojoje A. Žukausko knygoje „Laikai ir žmonės“ (1938). Pastarajame eilėraščių rinkinyje kritikai įžvelgė išskirtinį originalumą: pastebėjo, jog poeto kūryba pasižymi nepaprastai sodriu, turtingu žodynu,  individualių naujadarų ir meistriškai įpintų tarmybių gausa, jai būdinga savita, proziška sakinio sandara, aiškios minties linijos, šmaikščios, ironiškos frazės. Už tą iš gimtinės atsineštą kraitį bei leksikos savitumą Draugija Vilniaus kraštui remti 1940 m. poetą apdovanojo literatūrine premija.
Karo ir slogų pokario bei stalininių represijų laikotarpį A. Žukauskas yra pavadinęs poetiniu nebuvimu. Tik septintojo dešimtmečio pradžioje poetas atsigavo ir vieną po kitos išleido per dešimt reikšmingų poezijos rinkinių, porą novelių bei apsakymų knygų. Drauge su kitais rašytojais pradėjęs vaduotis iš sovietinių okupantų primestos ideologijos „antsnukio“, septintajame, o ypač aštuntajame XX a. dešimtmetyje knygomis „Atodangos“ (1971), „Sangrąžos“ (1973), „Atabradai“ (1975), „Poringės“ (1978), „Senmotė“ (1981) įsiliejo į moderniosios poezijos procesus, tapdamas jaunesnės kartos autoritetu ir bendražygiu. „M. Martinaičiui ir visai jaunesniajai kartai, kuri žavėjosi poetu, svarbus buvo jo poezijos archetipiškumas, autentiškumas, naujos kalbos, intonacijos, žanro kūrimas, grotestiškumas, „dviguba“ nuotaika, jungianti ironiją, juoką su grauduliu bei liūdesiu. Žukauskas buvo savotiškas tiltas, kuris susiejo sovietmečiu debiutavusią kartą su XX amžiaus pradžios avangardu, palaikė jos maištingą dvasią“ (Rimantas Kmita).
Nemažas A. Žukausko indėlis  ir į vaikams skirtą literatūrą. Jis parašė kelias apsakymų ir literatūrinių, su tautos tradicija susijusių, pasakų knygelių vaikams: „Debesų piemenė“ (1963), „Kai uodas čiaudėjo“ (1978), „Ko verkė duona“ (1980), „Kai užaugo šešėlis“ (1983) ir kt. Kai kurių kūrinių  likę po du variantus – vienas skirtas suaugusiems, kitas – vaikams. Kęstučio Urbos nuomone, A. Žukauskas neabejotinai yra sukūręs ne vieną chrestomatinį vaikų literatūros tekstą. Svariai reiškėsi ir kaip vertėjas: išvertė M. K. Sarbievijaus, J. Slovackio, T. Konvickio, M. Tanko, A. Tolstojaus ir kt. rašytojų kūrinių. Poetas susilaukė aukšto įvertinimo: jam suteikti Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardai, 1974 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu.
 „Brandžiausi Žukausko rinkiniai tęsia lietuvių pasakojamosios poezijos tradiciją. Jiems būdinga proziška sakinio sandara ir aiški minties tėkmė, vaizdų depoetizacija ir ryški plastika, sodrus, turtingas žodynas, šakota frazeologija, šmaikšti, ironiška frazė, gausios tarmybės ir naujadarai. Tematikoje dominuoja apmąstymai apie žmogaus būtį, gyvenimo vertybes, kartų ryšį, tautos gyvybingumą, nemaža socialinių bei visuomeninių motyvų“ (Alma Lapinskienė, „Šiuolaikinės lietuvių literatūros antologija“). „Esu, berods, visuomeninis socialinis poetas – tokiu save laikau bene pusšimtis metų, toks buvau, toks, matyt, ir liksiu“ (A. Žukauskas, 1980 m.)
 „Buvo jame kažkas iš visų mūsų tėvų ir senelių, iš Krėvės ir Baranausko, iš Donelaičio. Kalbos, išminties, moralinės laikysenos prasme. (...) Su Albinu Žukausku Dzūkija palaidojo trečią – po Čiurlionio ir Krėvės – didžiausią savo kūrėją“ (Sigitas Geda).
 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė