Adomas Mickevičius – pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje, Lietuvos ir Lenkijos poetas. Anot Vytauto Kubiliaus, „pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Johano Volfgango Gėtės, Frydricho Šilerio, Džordžo Bairono, Aleksandro Puškino. Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir lenkiškumo simbolis, lietuviams – savos žemės ir savos istorijos augintinis, ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne...“ Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, savo raštuose jis ne kartą panaudojo lietuvių liaudies kūrybos ir Lietuvos istorijos siužetus:

Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena!

Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena.

Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino

Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą,

Kai šis, medžioklėj taurą Paneriuos nudėjęs,

Ant kalno, degant laužui, prietemoj ilsėjos

Ir senojo Lizdeikos klausės padavimų,

Liūliuojamas Vilnelės ir Neries ošimo.

                                            („Ponas Tadas“, vertė V. Mykolaitis-Putinas)

Adomas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – tai istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės, dabartinės Baltarusijos teritorija. Būsimasis rašytojas mokėsi vietinėje Naugarduko domininkonų mokykloje, o ją baigęs, 1815 m. įstojo į Vilniaus universitetą. 1815–1819 m. studijavo universitete, iš pradžių Gamtos ir matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete.

Didelę įtaką jam darė profesoriaus Joachimo Lelevelio istorijos paskaitos, ypač apie Lietuvos praeitį. 1817 m. su studijų bičiuliais įkūrė nelegalią Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kuri vėliau caro valdžios bus uždrausta, o jos nariai sulauks represijų – A. Mickevičius suimtas ir 1823–1824 m. pusę metų kalintas kalėjimu paverstame Vilniaus bazilijonų vienuolyne, po to ištremtas į Rusiją. Poetas buvo aktyvus ir vėliau įkurtos Filaretų („doros mylėtojų“) draugijos narys.

1819 m. žiemą Vilniaus spaudoje paskelbta A. Mickevičiaus stilizuota sakmė „Živilė“, išspausdinta anonimiškai, kaip senų laikų kronikos ištrauka. Jos siužetą vėliau poetas perkūrė poemoje „Gražina“, o šį pasakojimą pastebėjo ir į savo pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ 1822 m. įtraukė buvęs A. Mickevičiaus bendrakursis Simonas Daukantas.

1819–1823 m. (su pertraukomis) A. Mickevičius gyveno Kaune, mokytojavo šalia dabartinių Maironio namų buvusioje apskrities mokykloje (dabar Jėzuitų gimnazija), gyveno ten pat buvusioje vienuolyno celėje. Dabar ant mokyklos pastato kabo šį faktą primenanti memorialinė lenta. Trumpam buvo apsistojęs, o vėliau dažnai lankydavosi bičiulio Stanislovo Dobrovolskio  name Kartofliškių palivarke; namas vėliau buvo pavadintas A. Mickevičiaus nameliu (namas neišlikęs, dabar tai A. Mickevičiaus gatvės atkarpa tarp K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatvių). Labai mėgęs vaikščioti Kauno apylinkėse, per Kauno Ąžuolyną pasiekdavęs Girstupio upelio slėnį. Poetas šį slėnį yra apdainavęs poemose „Gražina“ (1823 m.), „Konradas Valenrodas“ (1828 m.). Jam ruošiantis palikti Kauną, 1823 m. pavasarį poeto draugai pasiūlė slėnį bei jame esantį akmenį pavadinti Adomo Mickevičiaus vardu. Ant akmens buvo iškalti poeto inicialai „AM“ ir data „1823“. Mickevičiaus slėnis išliko iki mūsų dienų.

1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią dramą – jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje draminėje poemoje „Vėlinės“. Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų, kurie 1822 m. išspausdinti debiutiniame rinkinyje „Poezye“, laikomame Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose. Pirmojo Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinio pirmasis tomas išspausdintas Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje. 2022 m., minint pirmojo A. Mickevičiaus poezijos rinkinio „Poezye“ 200-ųjų metų jubiliejų, jis pakartotinai išleistas Vilniaus universiteto leidykloje. Naujasis knygos leidimas parengtas lietuvių ir lenkų kalbomis. Originalių A. Mickevičiaus tekstų vertimą papildo literatūros tyrinėtojų ir knygos rengėjų tekstai, taip pat – dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos.

1824 m., išleistas iš kalėjimo, Adomas Mickevičius yra ištremiamas į Rusiją. 1824–1829 m. gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą. Šiuo laikotarpiu poetas išleidžia „Krymo sonetus“ (1826 m.), poemą „Konradas Valenrodas“ (1828 m.). Gavęs leidimą išvykti iš Rusijos, 1829–1830 m. keliavo po Vokietiją, Veimare svečiavosi pas J. V. Gėtę, aplankė Italiją ir Šveicariją.  Nuo 1832 m. gyveno Paryžiuje, dėstė Lozanos universitete lotynų kalbą ir literatūrą, o 1840–1844 m. buvo Collège de France Paryžiuje Slavų literatūros katedros profesorius. Šio laikotarpio svarbiausi kūriniai – „Vėlinių“ trečioji dalis ir epinė poema „Ponas Tadas“.

1855 m. lapkričio 26 d. A. Mickevičius mirė, manoma, nuo choleros, Konstantinopolyje (dabar – Stambulas). Jo kūnas buvo pervežtas į Paryžių ir palaidotas Montmorency kapinėse; 1890 m. iškilmingai perkeltas į Vavelio katedros kriptą.

Šiandien sunku būtų įsivaizduoti visuotinę literatūrą be A. Mickevičiaus poemų „Gražina“, „Ponas Tadas“, „Konradas Valenrodas“, „Vėlinės“ ar kitų kūrinių, o Lietuvos žemėje likę poeto gyvenimo ženklai mums jį dar labiau priartina. A. Mickevičius giliai įsitvirtinęs lietuvių kultūroje, įtakojęs lietuvių poetus, jų tyrinėtas ir  verstas. Į lietuvių kalbą poeto kūrybą vertė V. Kudirka, M. Gustaitis, V. Mykolaitis-Putinas, Just. Marcinkevičius ir nemaža kitų poetų. Poeto kūryba skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą. V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ pradžia yra poemos „Ponas Tadas“ pradžios parafrazė:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

                                            (A. Mickevičius. Vertė V. Mykolaitis-Putinas)

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

                                            (V. Kudirka)

Adomo Mickevičiaus rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra pakankamai gausus, ypač XIX amžiuje leistomis knygomis, XX amžiaus pradžios spaudiniais. Lankytojai virtualioje parodoje „Adomui Mickevičiui – 225“ pamatys vertingiausius ir įdomiausius poeto rinkinio eksponatus. Norėtųsi paminėti išskirtinį leidinį – Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“ lenkų kalba, išleistą H. Altenbergo leidyklos Lvove 1882 m. Knyga iliustruota garsaus dailininko Mykolo Elvyro Andriolio (1836–1893), kuris 1881 m. Lvovo knygų leidėjo H. Altenbergo užsakymu reprezentaciniam poemos „Ponas Tadas“ leidimui nupiešė 24 puslapio dydžio iliustracijas, 10 vinječių ir 24 inicialus.  M. E. Andriolio iliustracijos A. Mičkevičiaus  poemoms laikomos vienomis geriausių XIX a. šių kūrinių iliustracijų. Poema išleista 1882 m. ribotu tiražu. Vertingas ir pirmasis pomirtinis A. Mickevičiaus raštų leidimas, kurio išėjo 8 tomai – tai knygos lenkų kalba: Adomas Mickevičius. Raštai. T. 1-8. Varšuva: S. H. Merzbacho knygynas, 1858. Raštų leidėjas – Samuelis Henrikas Merzbachas (1798–1874) – knygyno Varšuvoje savininkas. Merzbacho knygynas buvo literatų ir mokslininkų susitikimo vieta. Po A. Mickevičiaus mirties jis įsigijo teisę išleisti pirmąjį pomirtinį poeto raštų leidimą (t. 1–8, 1858 m.). Parodoje lankytojai pamatys XX amžiaus pradžioje leistus atvirukus, kuriuose užfiksuotas dabar jau neišlikusio Mickevičiaus namo Kaune vaizdas XX a. pr., ar kaip tuo metu atrodė Mickevičiaus slėnis. Taip pat vieną pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybos vertimų į lietuvių kalbą – tai V. Kudirkos, pasirašiusio Varpo slapyvardžiu, verstos „Vėlinės“, išėjusios 1900 m. Tilžėje. Eksponuojami ir meno kūriniai – lankytojai išvys tapybos darbą iš rašytojos Ievos Simonaitytės rinkinio, jai priklausiusį dailininko Jono Vaičio paveikslą „Mickevičiaus slėnyje“ (1955 m.) bei kitus eksponatus.

 
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė