Poetas, rašytojas ir publicistas, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka (1858–1899 ) gyveno kukliai, visas savo pajamas, gautas iš gydytojo praktikos, išleisdavo knygoms ir jų leidybai, rėmė knygnešių veiklą. Susirgęs džiova ir nutraukęs gydytojo darbą, globojamas savo bičiulės Valerijos, taip pat prabanga nesigyrė. Po daktaro mirties artimieji ir jį globoję žmonės pasidalijo tik keliolika jam priklausiusių daiktų. „Po daktaro mirties prasidėjo „palaikų skirstymas“. Visų pirma, rodos, dr. Staugaitis, peržiūrėjo rankraščius. Jų didelė dalis buvo palikta sudeginti. /.../ Valerija man padovanojo a. a. daktaro plunksnakotį su futliaru. Tačiau šio futliaro įtalpą vėliau padovanojau V. Vitkauskui, bet, rodos, ir jam kelionės Rusijon metu žuvo. Didžiojo karo metu žuvo ir futliaras. Mano motinai (Petronei Vitkauskytei-Krūzaitienei) liko paveikslas (Kristus), paklodė, pagalvio užvalkalas ir marškiniai, visi su inicialais „V. K.“. Yra dar ir šaukštas su tais pačiais inicialais“ (Marijos Krūzaitytės-Sideravičienės atsiminimai // Mūsų Kudirka. Marijampolė, 1998 m.).

Išlikęs V. Kudirkos sieninis laikrodis su tempiamais svarsčiais (XIX a. vid.) Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas nuo 1985 m. Restauruotas 2002 m. Šio laikrodžio mechanizmą galima pamatyti atidarius iš abiejų kraštų padarytas mažytes dureles. Spalvotas kalnų peizažas įrėmintas į bronzinius rėmelius. Pagrindinė laikrodžio dėžė yra medinė, dažyta juoda spalva. Svarsčiai metaliniai, sunkūs, apvynioti bronzine folija. Deja, laikrodis jau nebeveikia: nesisuka rodyklės, nesigirdi ir dūžių, kurių kiekvieną dieną klausydavosi daktaras V. Kudirka...

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė