Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas meninio vertimo klasiko Dominyko Urbo (1908–1996) rankraštis. Tai – prancūzų rašytojo Fransua Rablė romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“ vertimas, kuris surašytas į 88-nių mokyklinių sąsiuvinių lapus. Sąsiuvinių viršeliuose D. Urbas užrašęs autoriaus pavardę „Rabelais“ ir numerius arabiškais skaitmenimis nuo 1 iki 88. Viršeliuose taip pat užrašyta papildoma vertėjui reikalinga informacija: skyrių numeracija romėniškais skaitmenimis, knygų numeriai, pastabos.

Apie savo darbo ypatumus ir subtilybes D. Urbas išsamiai pasakoja straipsnyje „Iš vertėjo patirties: Apie Rable vertimą“: „Knyga, apie kurios vertimą imuosi čia pasakoti, yra tikrai nepaprasta. Jau vien teksto apimties (originalo) – per tūkstantį puslapių. Ogi turinio kokia įvairybė ir koks turtingumas! Čia atsispindi nepaprastas autoriaus mokytumas ir apsiskaitymas. <...> Imantis tokio nepaprasto uždavinio, reikėjo pasiruošti: gerai atsidėjus paskaityti specialią literatūrą, pasivartyti specialius žodynus, susipažinti su kitų tautų vertėjų darbais. Vertėjui ypač daug padėjo pilnas kritinis Rable raštų leidimas, pradėtas rengti praeito amžiaus pabaigoje, kurio I ir II tomai išėjo 1912, III ir IV t. – 1922, V t. – 1931, VI t. – 1955 metais. Jį parengė A. Lafrankas, Ž. Bulanže, Ž. Plataras, L. Seneanas, P. Delone ir kiti mokslininkai, filologai bei tekstologai, geriausi šios srities specialistai, sudėję į jį daugiau nei pusšimčio metų studijas ir leidybinę patirtį. <...> Savo darbe stengiausi per visą Rable veikalą išlaikyti tokį toną, kad pasakojimo ar aprašinėjimo forma būtų lengva, linksma, grakšti, kad vidinė vaizduojamojo pasaulio atmosfera visur būtų jauki, žaisminga, „pantagriueliška“ ir kad autoriaus šūviai, nešą idėjinį krūvį, taikliai pasiektų taikinį. Kur reikėjo atkurti personažą – atskleisti jo charakterį, pateikti jo kalbas, poelgius, santykiavimą su kitais žmonėmis ir t.t., – ten iš veikalo visumos sprendžiau, kokį autorius tą personažą daro, kokį vaidmenį jam skiria, kokios kultūros, doros, kokio išsilavinimo jį rodo, ir pagal tai atrinkinėjau žodinę ir frazinę medžiagą atitinkamiems duomenims versti. Dalykas tasai, kad vien originalo tekstas, plikas paimtas, dažnai palieka vertėjui daug laisvės: tą pačią pašnekesio frazę, pavyzdžiui, galima versti keleriopai – nelygu į kokią burną tą frazę dės ir koks žmogus per ją prabils. O nuo tos atrankos tikslumo daug priklauso atkūrimo sėkmė. <...>

Verčiant teko ir didelių sunkumų sutikti. Mat vertėjui reikėjo peršokti pernelyg jau didelį tarpeklį, kurį sudaro istorijos, geografijos, kultūros, buities skirtybės tarp XVI amžiaus Prancūzijos ir mūsų dienų Lietuvos. <...>

Sudėjau į šį vertimą daugiau nei penkerių metų darbą ir keturiasdešimties metų vertėjo veiklos patirtį. Dabar, praėjus kiek laiko nuo darbo pabaigos, pasilsėjęs ir atitokęs nuo to darbo, matau, kiek dar jame kas būtų taisytina. Pirmiausia, jei tai būtų galima, gerokai dar pridėčiau šlifo, kad sakinys būtų šmaikštesnis, lakesnis, kad frazė savo ritmika ir intonacija geriau atlieptų originalą. Ir pavienius dalykus kai kuriuos šiandien jau kitaip išversčiau.“

Romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ išleido leidykla „Vaga“ 1970 m.

Apie D. Urbo darbų palikimą Albertas Ruzgas straipsnyje „Meninio vertimo meistras“ rašo: „Didelė yra ir Dominyko išverstų veikalų rietuvė. Jis mokėjo daugelį kalbų – prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų, latvių, jidiš, rusų ir baltarusių. Dominykas praturtino lietuviškąją lektūrą daugelio pasaulio klasikų kūrinių vertimais: H. K. Anderseno, H. De Balzaco, A. Čechovo, G. de Maupassant“o, M. Maeterlincko, Molier“o, A. Ostrovskio, W.S. Reymonto, Šolom-Aleichemo, L. Tolstojaus, E. Zola ir kitų. Pajėgė išversti net prancūzų rašytojo F. Rabelais romaną „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (1970), kurio specifinis žodynas atbaidydavo kitus vertėjus.“ Tame pačiame straipsnyje A. Ruzgas pasakoja, jog D. Urbas ugdė jaunus vertėjus: „Kantriai, atidžiai, su meile Dominykas mokė redagavimo ir vertimo įgūdžių. Kalė į galvas, kad meninio vertimo darbas nėra mechaniškas vienos kalbos žodžių pakeitimas kitos kalbos žodžiais. Tai esąs kūrybinis procesas. Redaktoriui bei vertėjui reikią didelio pasirengimo – žinių, išmanymo, sugebėjimo.“

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2008 m. įsteigė Dominyko Urbo vardo premiją, kuri skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą.

1996 metais Dominykas Urbas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė