Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma Dovilės Zelčiūtės vaikystės nuotrauka, turbūt daryta  XX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Mergaitė nufotografuota  tarp dviejų Kauno dramos teatro aktorių: Rūtos Statiliūnaitės (1938-01-21–2011-09-09) ir Birutės Raubaitės (1926-11-26–2018-11-20). Kitoje nuotraukos pusėje yra vyresniosios Dovilės sesers Kristinos užrašas, nurodantis, ką matome nuotraukoje, padarytoje 1964-aisiais metais. Kaip prisimena Dovilė Zelčiūtė, jos tėvas Leonardas Zelčius (1928-05-09–2015-07-11) ir motina Danutė Juronytė-Zelčiuvienė (1933-11-14–2015-02-27), gerai žinomi Kauno aktoriai, dažnai gastrolių metu veždavosi kartu ir dukras. Taip dažniausiai darydavo beveik visos aktorių poros,  auginančios vaikus. Vaikai bendraudavo ne tik su savo tėvais, bet ir su kitais aktoriais ir, žinoma, tarpusavyje. Kaip teigia Dovilė Zelčiūtė savo prisiminimuose, tarp vaikų užsimegzdavo ypatingas ryšys, kuris veikdavo ir jų psichiką: „Tas nesunaikinamas teatro vaikų „kraujo“ ryšys – ta pati dvasia, ta pati laisvė, ta pati vienatvė ir toji pati beprotybė. Mes atpažįstame vienas kitą iš tam tikro uždarumo, už lenktos, bet nepalaužtos valios ir nepasidavimo, iš neapykantos bet kokiam melui.“

Kaip sako Dovilė, tuo metu, kai buvo daryta ši nuotrauka, ji jau buvo gavusi Čingizo Aitmatovo spektaklyje „Mano tuopelė raudona skarele“ , regis, pirmąjį vaikišką vaidmenį: vaidino berniuką Samatą. Tuo metu jos motina Danutė susirgo, tad mergaitę globojo Rūta Staliliūnaitė ir Birutė Raubaitė. Dar Dovilė prisimena vieną iš pirmųjų savo vaidmenų vaikiškame spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“: ji ten vaidino Varlę. Štai kokie įspūdžiai iš to laikotarpio išlikę: „Turėdavau laukti ženklo, kol prie pat dekoracijos, už kurios slėpdavausi, laukdama savo pasirodymo, plykstelėdavo ugnis. Tada per visą  sceną uoliai kvaksėdama nušokuodavau į užkulisius. [...] Aš siaubingai bijojau, kad mane ta ugnis padegs, ėjau kaip  pasmerkta.“

Buvimas, bendravimas su tėvais aktoriais ir su jų kolegomis anksti suformavo Dovilės meninę pasaulėjautą ir kūrybiškumą. D. Zelčiūtė pradėjo anksti kurti, pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti „Nemuno“ žurnale, kai jai buvo septyniolika metų.

Dovilė Zelčiūtė-Gimberienė gimė 1959-04-30 dieną Kaune, teatralų šeimoje; ji yra poetė, dramaturgė, eseistė, žurnalistė. Turbūt daugiausia dirba poezijos srityje, nes yra išleidusi per dešimt eilėraščių rinkinių. Poetė dažnai publikuojasi periodikoje, jos eilėraščiai spausdinami „Metų“ ir „Nemuno“ žurnaluose, „Šiaurės Atėnų“ ir „Literatūros ir meno“ leidiniuose.  Kurį laiką produktyviai bendravo su fotografais, studijavo jų kūrybą: taip gimė bendra knyga „Stotys“, į kurią įeina fotomenininko A. Aleksandravičiaus nuotraukos ir D. Zelčiūtės eilėraščiai. Taip netrukus atsirado knyga apie A. Aleksandravičių „Drama be taisyklių“ (2006) ir studija „Mirties kilpa lietuvių fotografijoje“ (2007). D. Zelčiūtė niekada nenutolo ir nuo teatro, kuris jai yra gaivus įkvėpimo šaltinis: ji parašė pjesę „Kūno vartai“ (2006), kurią pastatė Kauno kamerinis teatras. Nemažai diskusijų sukėlė jos pirmasis romanas „Gastrolės“ (2009); po poros metų pasirodė D. Zelčiūtės pokalbių apie teatrą knyga „Po repeticijos“ (2011); dar po kurio laiko ji paskelbė esė, repeticijų fragmentų, spektaklių gastrolių įspūdžių, interviu ir recenzijų veikalą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ (2014).

Regis, daugiausia skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesio sulaukė naujausioji D. Zelčiūtės poezijos knyga „Šokiai Vilniaus gatvėje“, už kurią poetė buvo apdovanota Antano Miškinio ir „Poezijos pavasario“ literatūrinėmis premijomis.

Parengė muziejininkė Gražina Venslovienė