Poetė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Nijolė Miliauskaitė (1950–2002) turėjo savitą aprangos stilių – segėjo raukiniuotus ilgus sijonus, vilkėjo siuvinėtas palaidines, galvą apsigobdavo geltona šilko skara su kutais. Ji mėgo moteriškas smulkmenas, savo kuklius drabužius visada paįvairindavo kokiu nors originaliu akcentu. Vienas tokių papuošalų – keistas kišeninis laikrodis, kurį jaunystėje nešiodavo pasikabinusi ant kaklo. Parištas aksominiu dirželiu, sustojęs, senas, be rodyklių jis keldavo sustabdyto laiko asociacijas. Būdavo, atvažiuoja Nijolė jau pirmakursė, išsinėrus iš savo rudos uniformos, pasikabinusi tokį laikrodį išnarstytą, ilgu sijonu, su tokia skara čigoniška. Tai buvo kaip protesto ženklas prieš tą pilkumą, kuris neleidžia išsilaisvint, sparnelius ištiest (N. Miliauskaitės literatūros mokytojos Liudos Viliūnienės atsiminimai iš knygos „Juodvarniais išlėkė žodžiai“, Vilnius, 2011, p. 14). Šis laikrodis – tai senelio Vinco Palioko palikimas. Į Maironio lietuvių literatūros muziejų poetės brangintas daiktas pateko sesers Benitos Miliauskaitės dėka.

Parengė redaktorė Marija Kaškonienė