Šįkart įdomus eksponatas supažindina iškart su dviem rašytojo A. Vaičiulaičio (1906–1992) gyvenimo faktais, kurie pasakoja apie jauno, gabaus žmogaus sėkmingą karjerą, netikėtai nutrūkusią aukščiausiame taške. Dokumentas byloja apie A. Vaičiulaičio darbą Lietuvos telegramų agentūroje ELTA prie užsienio reikalų ministerijos. Ten rašytojas, diplomatas pradirbo keletą metų. Jau baigęs studijas Kaune ir Grenoblyje, grįžęs jis buvo žinomas kaip eruditas, besidomintis savo šalies ir Vakarų kultūriniu gyvenimu, muziejais, todėl nebuvo sunku gauti darbą naujienų agentūroje. ELTA aprūpindavo spaudą ir radiją Lietuvos ir užsienio naujienomis, politinėmis aktualijomis. A. Vaičiulaitis ten dirbo vertėju, pristatydamas užsienio šalių žinias į Lietuvai. Dirbdamas tokį darbą, A. Vaičiulaitis galėjo keliauti. Ypač jį žavėjo Italija, kurios spalvas ir skonius sudėjo į gerokai vėliau išleistą knygą „Italijos vaizdai“. Tad gavęs Užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio pasiūlymą tapti Lietuvos atstovybės Vatikane prie Šventojo sosto antros kategorijos atašė, labai nudžiugo. Dokumente matomas jo paskyrimas į naujas pareigas. Kovo 5 dieną atvykęs į Vatikaną, A. Vaičiulaitis prisistatė savo tiesioginiam viršininkui S. Girdvainiui, su kuriuo užmezgė bičiulišką ryšį. Tai įvyko 1940-aisiais – metais, kai pasikeitė daugelio žmonių gyvenimai. Popiežiumi tuo metu buvo Pijus XII, o šalį valdė B. Mussolini. Deja, netrukus Italija paskelbė paramą Vokietijai prasidėjusiame Antrajame pasauliniame kare ir aktyviai įsijungė į karo veiksmus. Paskelbus Lietuvos aneksiją, atstovybė Romoje, kur dirbo ir S. Lozoraitis, perduota sovietų žinion.  Tiesa, mūsų atstovybės veikla Vatikane nenutrūko ir išliko viena iš nedaugelio, atlaikiusių visą okupacinį laikotarpį, tačiau A. Vaičiulaitis nebegavo algos ir jokių pajamų. Grįžti į Lietuvą nebegalėjo – šalyje šeimininkavo sovietinė armija. Laiške J. Aisčiui jis rašė: „Aš pats nė nemirktelėjęs važiuočiau į komunistinę Lietuvą, tik ne rusišką, mielai dirbčiau, kiek galėčiau, kiek būčiau naudingas, tačiau sau idealu statytis kažkokius barbarus iš Azijos, rėkt apie raudonąją armiją, užmirštant, kad dar yra Lietuvos kariuomenė, – tai yra kažkas, kas peršoka visų niekšybių saiką“. Taip netikėtai išvykęs iš Kauno kaip nepriklausomos šalies atstovas keletui metų, A. Vaičiulaitis iš tiesų atsisveikino su Lietuva daug ilgesniam laikui. Dar tais pačiais metais jis priėmė sunkų sprendimą ir, nors sakė galintis viską atiduoti kad tik galėtų apkabinti sesers dukrelę, mamą, neturėdamas kito pasirinkimo, pasinaudojo gautu kvietimu vykti į JAV.

Parengė muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė