2017 m. žiemą rašytojui Jurgiui Kunčinui netrūktų dėmesio: tradicinės rožės ir šampanas (tikriausiai),  širdingi (ir „valdiški“) sveikinimai bei linkėjimai. Būtų smagių pasisėdėjimų ir prisiminimų – linksmų (ir nevisai), pasakojimų, dažniausiai virstančių tiesiog anekdotinėmis istorijomis, žinoma, ne be juodojo humoro atspalvių bei įvairaus jo kūrybos vertinimo. Tiesiog – Jurgio Kunčino metai! Taip ir turėtų būti, juk sausio 13 dieną jis būtų šventęs 70-ąjį gimtadienį. Deja, visas tas šurmulys tik įsivaizduojamas – 2017-ieji yra ir 15-osios jo mirties metinės. Mirė 2002 m. gruodžio 13 d. būdamas tik 55–erių. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje...
 
Kalbėti apie Jurgio Kunčino kūrybą nereikia – daug apie tai kalbėta ir rašyta – tiesiog skaityti (galima ir iš naujo), jį prisiminti, o jeigu neteko pažinti, perskaičius kūrinius, pasitelkti vaizduotę. Tai būtų geriausia dovana rašytojui jubiliejaus proga.
Taigi – žiupsnis prisiminimų. Muziejuje saugomame Kunčino rinkinyje daug įdomių rankraščių ir dar įdomesnių nuotraukų. Keliose jų – rašytojas ir jo namai Vilniuje, Žvėryne, S. Moniuškos gatvėje –paskutiniai jo tikri namai. Čia jis gyveno su žmona Rasa, čia ir jųdviejų sūnaus Pranciškaus Emilio gimtieji namai. Čia parašyti visi septyni jo romanai, septynios apsakymų, esė knygos, išversta nemažai pasaulinės literatūros klasikos...
Tuose namuose Jurgis turėjo savo kambarį, visai nediduką, savo stalą, savo langą, savo labai tvarkingas knygų lentynas, nedidelę kanapą prigulti ir savo sieną – bene įdomiausią retenybę muziejine kalba kalbant. Ant tos sienos kabino įvairius gyvenimo mažmožius: kasdienius smulkius buities daiktelius, įvairius švenčių atributus – vėliavėles, šūkius; iškabas, ikonėles, paveikslėlius, apdovanojimus. Čia skleisdavosi jų originalumas, atsiverdavo nauja netikėta prasmė...
Prie lango – rašytojo darbo vieta. Tai jau kitokios istorijos. Čia nuolat kas nors prieidavo, kalbindavo rašytoją, ką nors pasakodavo, aiškindavo, siūlydavo, dažniau prašydavo – cigarečių, pinigėlio išgerti ar pavalgyti. Dažniausiai gaudavo, ko prašydavo, tačiau būdavo, kad duodantysis pats stokodavo, tada ant lango atsirasdavo užrašas „Cassa fermata“ (liet. „kasa uždaryta“)...  Vėliau iš tokių pabendravimų tarsi savaime rasdavosi trumpi pasakojimai – „Shortai“.
„Einu namo ir jaučiuosi beveik laimingas: namie Pranciškus, namie Rasa, namai šilti. Ko daugiau reikia?“ – prisimena Rasa Kunčinienė Jurgio žodžius. Kodėl beveik laimingas – kas dabar gali atsakyti. Juk jų šeimos gyvenimas – balansavimas tarp bohemiško menininko Jurgio egocentrizmo ir Rasos puoselėjamos ramybės. Bet tai jau vėl kitos istorijos...
 

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė