Šių metų balandžio 14 d. minime išeivijos romanisto Eduardo Cinzo šimtąsias gimimo metines. Jis 1944 m. per karo sumaištį atsidūrė Vokietijoje, o 1947 m. išvyko į Belgiją, kur praleido visą likusį gyvenimą. Vieni literatūros kritikai E. Cinzo kūrybą garbino, kiti peikė, ji balansavo tarp šlovės ir pasmerkimo. Rašytojas teigė: „mėgstu siužetus, kurie šviežesni, beveik neliesti išeivijos literatūroje. Dažnai mane klausia, kodėl nerašau lietuviškomis temomis? Linksmiausia tai, kad tie klausėjai nesuvokia, kaip sunku rašyti apie tai, ko nepažįsti, apie ką esi tik skaitęs. Manoji Lietuva yra vaikystės Lietuva, ir aš, ačiū Dievui, dar nesijaučiu toks senas, kad pradėčiau rašyti apie savo vaikystę“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, tarp daugybės kitų rašytojų muziejinių vertybių, saugomas E. Cinzo romano „Šventojo Petro šunynas“ mašinraštis. Beveik visuose 182 lapuose gausu autoriaus taisymų tušinuku. Anot E. Cinzo, „Šventojo Petro šunyną“ rašiau tris metus. Aišku, ne kasdien tarškindamas mašinėle, tačiau penki perrašymai pasiėmė didoką krūvelę valandų. Taigi, derėtų atvirai prisipažinti, kad sąžiningiau romano ir nebeparašysiu“. Iki „Šventojo Petro šunyno“ E. Cinzas jau buvo išleidęs romanus: „Brolio Mykolo gatvė“ (1972), „Raudonojo arklio vasara“ (1975), „Mona“ ir apsakymus „Spąstai“ (1981).

Savo laiške B. Railai apie romaną „Šventojo Petro šunynas“ E. Cinzas pasakojo: „Šunyne bandau parodyti iškunigystėje susipainiojusį kunigą darbininką. Šovė galvon, kad tokio vyruko mūsų literatūroje nėra, tai, sakau, parašysiu“. E. Cinzą ištiko V. Mykolaičio-Putino likimas – jis buvo ypač kritikuojamas konservatyvios išeivijos dėl pasirinktos temos. Daugelį šokiravo net knygos pavadinimas, kuris atrodė ateistiškas. Anot A. Titus-Antanaičio, „jo pastabos apie Belgijos emigracinę politiką taiklios, tikroviška ir scena darbo biržoje. Tačiau bet kuriuo atveju tai „neišgelbsti apysakos, kurios centrinė figūra tokia nevykusi. Šunynas įsirikiuoja į „kitsch“ literatūros eiles“.

Kodėl knyga pavadinta būtent „Šventojo Petro šunynas“? Skaitant romaną išaiškėja, kad be pagrindinio veikėjo ekskunigo Tomo veikia ir daugybė kitų personažų: angliakasiai, bedarbiai, tarnautojai, įvairių tautybių atstovai: italai, olandai, rusai, afrikiečiai, ispanai ir kt. Jie ir pravardžiuoja viešbutį šunynu Šventojo Petro aikštėje Briuselyje, kuriame gyvena.

Kurdamas šį romaną, rašytojas pripažino, kad toks viešbutukas tikrai egzistavo, o pats autorius jame gyveno maždaug ketverius metus. Iš trisdešimt šešių „Šventojo Petro šunyne“ veikiančių personažų dauguma taip pat kadaise gyveno šiame viešbutyje. Rašydamas romaną E. Cinzas su jais bendravo, skaitė jų problemas nagrinėjančius straipsnius, sekė diskusijas televizijoje, kad kuo išsamiau parodytų svetimšalių gyvenimą Belgijoje ir jų problemas.

Šiame romane rašytojas pavaizdavo ir save: „Tas portugalas surašo romaną ir vis plėšo. Tarškina mašinėle ir vis jam negerai“. Iš tiesų, E. Cinzas apie save viename laiške rašė: „kiekvieną romaną perrašinėju – pertvarkau 3–4 kartus, o paskui, kai jau „iš tolo“ apžvelgiu, paskutinius dailinimus atlieku pieštuku. Man atrodo, kad vieną romaną reiktų rašyti, peržiūrėti ir dailinti mažiausiai penkis metus. Bet tam prireiktų šventojo kantrybės, o aš nei šventas, nei kantrus“.

Knygą „Šventojo Petro šunynas“ 1984 metais išleido „Ateities literatūros fondas“ Čikagoje, tačiau autorius nebuvo sužavėtas knygos viršeliu, paliktomis korektūros klaidomis, ištrintomis jo laisvamaniškomis mintimis, sakinių iškraipymu. Savo laiške literatūrologui A. T. Antanaičiui rašė: „Gavau šunyną. Mackininkai gražesnes knygas leidžia. Viršelis... Viešpatie, apsaugok mus nuo pretenzingų moterėlių! Gailiuosi rašęs Kęstučiui: taisyk ir keisk savo nuožiūra. Mandagumo formulę nereiktų imti už gryną pinigą“.

Tačiau romanas „Šventojo Petro šunynas“ sulaukė ne tik kritikos, bet ir pagyrų. Poetė Marija Stankus-Saulaitė šį romaną laikė šedevru: „Turtingas knygos žodynas, tikslūs palyginimai, tinkamos poetinės priemonės. Gaila, kad yra korektūros klaidų ir keletas rašybos bei skyrybos nenuoseklumų. Šedevrai reti; šiam būtų reikėję leidėjų pilno dėmesio“. Didžiosios Britanijos lietuvių rašytojas, vertėjas, spaudos darbuotojas Kazimieras Barėnas laiške E. Cinzui džiaugėsi: „O jau stiliaus puošnumas! Išradingas, vaizdingas Eduardas!“

Lietuvoje romanas „Šventojo Petro šunynas“ buvo perleistas 1990 metais, o po penkių metų pasirodė naujasis E. Cinzo romanas „Sutemose“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė