Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, literatūros teoretikas. Džiaugiamės, kad muziejuje saugome didelį klasiko archyvą. V. Mykolaitis sovietmečiu nebuvo draudžiamas kūrėjas, todėl muziejininkai, ypač Silvija Juodzevičiūtė, surinko nemažai muziejinių vertybių.

Saugomos bene visos rašytojo poezijos knygos: „Raudoni žiedai. Kunigaikštis Žvainys“ (1916), „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936), „Būties valanda“ (1964), „Langas“ (1966). Turime romanus „Altorių šešėly“, „Krizė“, „Sukilėliai“. Romano „Altorių šešėly“ saugome įvairius leidimus ir vertimus į latvių, rusų, ukrainiečių, vokiečių kalbas.

Rankraštynas nėra gausus. Saugome eilėraščių „Pasaka“, „ Žemei“, „Darbo Lietuvai“ rankraščius, dramų „Valdovas“ ir „Išgama“ mašinraščius. Išlikęs įdomus rankraštis apie moterų grožio konkursą (1929 metais Europoje buvo išrinkta pirmoji gražuolė, ir Lietuvoje bandyta rinkti gražiausią lietuvaitę, bet nesėkmingai). V. Mykolaitis-Putinas griežtai smerkia gražuolių rinkimus.

Fotografijos, laiškai, rankraščiai daug pasako apie kūrėjo charakterį. Saugome apie 400 fotografijų ir fotokopijų. Gaila, neturime rašytojo vaikystės nuotraukų. Fotografijų gausa prieštarautų klasiko polinkiui į vienišumą. Mėgo būti vienas ,,dažnai man nuobodu tarp žmonių, bet niekad nenuobodu pačiam su savimi, jei kur ir dalyvavau, tai laikiausi pasyviai. Vienatvė – įgimtas mano charakterio bruožas“, – rašė apie save. Visgi, būdamas mandagus ir nenorėdamas įžeisti kitų, bendraudavo.  

Baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, šešiolikmetis Vincas, paklusęs tėvų norui, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Išlikusi ketvirtos klasės gimnazisto fotografija. Vinco veidas toks vaikiškas, neduotum šešiolikos. Tada jis pasirinko gyvenimo kelią. Talentingas jaunuolis svajojo dirbti Lietuvai, jį žavėjo Maironio poezijos idealai. Seinų kunigų seminarijoje pradėjo rašyti. Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje. Rinkinyje rastume daug jauno kunigo, studento fotografijų. Ypač įdomi nuotrauka, kurioje matome Vincą Mykolaitą-Putiną su keturiomis studijų draugėmis: Marija Andziulyte, Ona Petrauskaite, Emilija Ramanauskaite ir Uršule Urniežiūte.   Fotografavosi 1917 m. Švedijoje, Stokholme. V. Mykolaitis bendravo su išsilavinusiais jaunais žmonėmis. Lietuviai studentai buvo susibūrę į korporaciją „Lithuania“. Išlikę keletas gražių studentiškų metų fotografijų, kur įamžintas jaunas poetas. Išliko fotografija, kur visada rimtas studentas linksmai juokiasi, sutanotas sėdi žolėje. Šalia E. Turauskas, J. Gutauskas, P. V. Raulinaitis. Fotografuota Fribure, 1921 m. Su studentais lietuviais dalyvaudavo ekskursijose į kalnus. Fotografavosi su  Lietuvių studentų korporacija „ Lithuania“ su K. Pakštu, S. Šalkauskiu, I. Tamošaičiu, O. Vosyliūte ir kitais.

Baigęs Fribūro universitetą V. Mykolaitis dar studijuoja Miunchene. Trisdešimtmetis – jau žinomas poetas, dramaturgas, mokslininkas – grįžta į Kauną, pradeda profesoriauti Lietuvos universitete.    Išliko keletas masinių fotografijų su studentais, meno draugijos ,,Šatrija“ nariais gegužinėse.

Turime nuotraukų su giminėmis. Vedė Emiliją Kvedaraitę, saugome vestuvinę nuotrauką, daug vėlesnių metų fotografijų su žmona, augintinėmis, broliais ir seserimis. Sesers Magdutės nuotraukų daugiausia.

Išlikę prisiminimai piešia rašytojo paveikslą. Saugome U. Urnėžiūtės-Starkienės, O.Beleckienės- Gaigalaitės, M.Andziulytės-Ruginienės, M.Grigaitytės-Strazdienės, J. Būtėno, A. Kniūkštos, A. Vengrio, J. Kostkevičiūtės, E. Kvedaraitės, Z. Zinkevičiaus atsiminimus. ,,Pažinau Putiną kaip labai taurų, paprastą, nuoširdų ir kuklų žmogų. Nei sykio neišgirdome iš jo lūpų kokio nors ciniško ar vulgaraus posakio, dviprasmiškų užuominų. Jis buvo visuomet draugiškas, korektiškas su visomis lygiai. Nebuvo nei su viena iš mūsų kokio nors flirto. Jis mums buvo draugas Vincas, o mes jam buvome draugės Onutė, Marytė, Emilija, Uršulė. Ir mes visos jį labai mylėjome, gerbėme ir vertinome“, – prisiminė Uršulė Urniežiūtė, studijų draugė.

Saugome pluoštą laiškų, rašytų įvairiems adresatams: jaunystės draugui K. Petruškevičiui į Seinus, žmonai E. Kvedaraitei, seseriai Magdalenai Mykolaitytei-Slavėnienei, broliams Juozui ir Antanui Mykolaičiams, augintinei H.Balčiūnaitei-Vaitkevičienei, sesers dukrai M. Žilvienei, vertėjui A.S ukovskiui, J. Urbšiui, A. Miškiniui, P. Karazijai.

Vienintelis išleistas į mokslus buvo dėkingas tėvams, jautėsi kaltas, kad metė kunigystę. Iki amžiaus galo rėmė seserų ir brolių vaikus, išliko laiškų, kur dėdė žada materialinę paramą. Pats V. Mykolaitis vaikų neturėjo, bet augino brolio dukrą Janiną Mykolaitytę ir žmonos Emilijos brolio dukrą Hortenziją Balčiūnaitę, rėmė jos brolį. Labai nuoširdūs laiškai rašyti seseriai Magdalenai į Australiją.

„Ką padarysi, kad tokis jau aš rašytojas, kad vis kam nors įskaudinu širdį. O romanas „Alt(orių)  š(ešėly)“! Kiek vargšai tėvai dėl to prisikankino! Bet jeigu aš vis būčiau stengęsis taip rašyti, kad nieko neužgaučiau, tada iš viso nieko nebūčiau parašęs“, – gailėjo artimųjų laiške mylimai seseriai Magdalenai (1964.02.05).

„Aš laikausi nuomonės, kad poezija nėra kasdienybės kopija, Ly mano, kad ir poezija taip pat turi turėti realų pagrindą, kurį ji ir suranda“, – iš laiško seseriai Medži (1964.02.05). Žmona Emilija, kurią vadino Ly, piktinosi dėl draugystės su jauna literatūros mokslininke Irena Kostkevičiūte. Buvo dėkingas žmonai: „ Ji mane slaugo labai rūpestingai, be jos mano gyvenimas ir sveikata greitai išsektų“. Laiškuose žmonai kreipiasi „Mylima Ly“, pasirašo „bučiuoju Vy“.

Kaip jam sekėsi ruoštis paskaitoms, rašo laiške Kėdainių gimnazijos direktoriui Antanui Tyleniui. Visuose laiškuose V. Mykolaitis-Putinas labai pagarbus adresatams. „Tamsta manai, kad Vasaris – tai aš pats. Tiesa, kad daugelis Vasario išgyvenimų ir minčių priklauso ir man pačiam. Mano veikalas – tai nėra autobiografija“, – rašė laiške dvidešimtmečiui jaunuoliui poetui Algirdui Kazragiui 1948 metais (laiškas saugomas muziejuje).

Saugome V. Mykolaičio memorialinius daiktus: parkerį, šaliką, kaklaraištį, skrybėlę, batus, lovatiesę ir lazdą.

Baisiais pokario laikais liko profesoriauti Vilniaus  universitete kaip laisvos Lietuvos simbolis. Kolegos žuvo arba pasitraukė į vakarus. Jaunimas klausėsi kiekvieno mylimo profesoriaus žodžio. Iki senatvės išsaugojo dailius, kilnius  veido bruožus. Saugome V. Mykolaičio-Putino portretus, sukurtus dailininkų: A. Kukujevo, K. Šimonio, V. Klemkos, R. Čarnos.

Knygas iliustravo įvairūs dailininkai: V. Galdikas, B. Leonavičius, V. Valius, A. Švažas. Saugome jų iliustracijas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė