Poetas, prozininkas, visuomenės veikėjas Stasys Džiugas gimė 1919 metais Raseinių apskrityje, Juodkėnų kaime. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Lietuvoje, mokėsi Girkalnio pradžios mokykloje, Raseinių žemės ūkio mokykloje, Kauno prekybos mokykloje.

Besimokydamas Girkalnio pradžios mokykloje jau rašė eilėraščius, juos publikavo vaikams skirtoje spaudoje. Pats S. Džiugas savo kūrybinio kelio pradžią prisimena 1999 metais Kaune išleistoje knygoje „Kiškučių vardinės“, ten mažiesiems skaitytojams pasakoja: „Už konkursinį rašinį „Kaip aš globojau ir lesinau žiemą paukštelius“ laimėjau pirmąją „Mykoliuko pastogės“ („Mūsų laikraščio“ priedo) premiją. Labai nustebau ir džiaugiausi, kai gavau premiją knygomis, o vėliau – laiškutį, kuriame buvo rašoma: „Sveikinu su gražiu rašinėliu. Gerai mokinkis ir netingėk. Mylėk tėvelius, Dievą ir Tėvynę. Kai užaugsi, daug gero savo tėvynei padarysi. Gal ir rašytoju būsi“. Jį pasirašė... Vytė Nemunėlis, kurio visus, „Mykoliuko pastogėje“ išspausdintus, eilėraščius mokėjau atmintinai. Toji premija ir V. Nemunėlio laiškas mane padrąsino rašyti toliau“.

S. Džiugo eilėraščiai buvo spausdinami žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Trimitas“, „Panevėžio garsas“. Poetą domino ir tautosaka, jis bendradarbiavo su Lietuvos tautosakos archyvu ir yra surinkęs bei užrašęs apie 4000 liaudies dainų, pasakų, mįslių.

1944 metais Stasys Džiugas su šeima išvyko į Vokietiją, o 1949 metais – į JAV. Vokietijoje studijavo literatūrą, JAV baigė komercijos mokslus.

1973 metais buvo išrinktas į Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybą.

Svarbiausią vietą Stasio Džiugo gyvenime užėmė kūryba ir lietuvių bendruomenės, kuri buvo priversta palikti Tėvynę, veikla.

Stasys Džiugas mirė 2011 metais, dalis poeto archyvinio palikimo parkeliavo iš JAV ir saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Rankrašiai, knygos, laiškai, nuotraukos, asmeniniai daiktai, dokumentai ir spauda pasakoja apie S. Džiugo gyvenimą.

S. Džiugas buvo aktyvus spaudos bendradarbis. Vokietijoje bendradarbiavo leidžiant laikraštėlį „Gimtinės žiburėliai“. Rinkinyje saugomas įrištų žurnalų „Gimtinės žiburėliai“ komplektas, jo viršelio vidinėje dalyje yra įklijuotas Stasio Džiugo ekslibrisas. Komplekto priekyje – dvi įklijos: pirmame lape yra nuotrauka, kurioje „Gimtinės žiburėlų“ redakcijos nariai ir personalas, virš nuotraukos aprašymas: „Gimtinės žiburėliai“ spausdinami tremtyje Hanau lietuvių stovykloje Vokietijoje 1946–1947 m. m. – Antras iš dešinės „G.Ž.“ redaktorius mok. V. Urbonas, trečias – red. narys ir „G. Ž.“Bendradarbis St. Džiugas.“ Antroji įklija – 1946 metų laikraščio „Mūsų kelias“ iškarpa, joje apžvelgiamos naujos knygos ir leidiniai, o apie „Gimtinės žiburėlius“ rašoma: „Tai graži mažiesiems dovana, išleista Vasario 16-sios proga. Leidinėlis pradėtas poeto Bernardo Brazdžionio eilėmis. „Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėliai...“, kurios labai derinasi su ten pat esančiomis iliustracijomis ir puikiai pateisina duotą šiam leidinėliui pavadinimą. Toliau randame Stasio Džiugo, Vytės Nemunėlio, Aloyzo Barono, Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių bei eiliuotų apsakymėlių. Yra ir prozos dalykėlių. Gražus mokyt. J. Žilionio straipsnelis Vasario 16-sios proga ir vykusi Stasio Džiugo apysakaitė apie keturius metų laikus.“ Straipsnio dalis, kurioje minimi „Gimtinės žiburėliai“ pažymėta geltonai.

Persikėlęs į JAV Stasys Džiugas dirbo vaikų žurnaliuke „Eglutė“, vėliau dienraštyje „Draugas“. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys 1990 m. lapkričio 7 d. laiške rašė: „Gerbiamasis pone S. Džiugai! Išeivijos spauda daug dešimtmečių buvo vienintelis spausdintas lietuviškas žodis, kuris retsykiais pasiekdamas okupuotos Lietuvos skaitytojus, teisingai pasakojo ne tik apie laisvojo pasaulio, bet ir Lietuvos gyvenimą, žadino viltį, kad pavergimo situacija nebus amžina. Intelektualinės išeivijos pajėgos kreipė savo mintis į Tėvynę, mąstė apie jos kultūros būklę ir sugebėjo aiškiai įvardinti tą padėtį, kurioje buvome atsidūrę. Tai buvo tarsi mūsų pačių žvilgsnis į save – niokojamą skausmingoje būtyje žmogų. Gaila, kad išeivijos laikraščiai bei žurnalai pasiekdavo mus taip retai ir nereguliariai. <...> Kreipiamės į tautiečius, dar kartą prašydami paramos. Norėtume turėti pilnesnį vaizdą apie tai, kuo gyvena mūsų tautiečių bendruomenės, kokios problemos jas jaudina. Tai padėtų geriau suvokti padėtį, apsvarstyti kryptingesnio mūsų bendradarbiavimo galimybes. Tam labai pagelbėtų išeivijos spauda. <...> Jis [„Draugas“] būtų labai reikalingas tiems žmonėms, kurie rūpinasi lietuvių kultūros integracija į pasaulio kultūrinį gyvenimą.“

S. Džiugas vertino knygas, jas kaupė, savo bibliotekoje saugojo lietuviškus leidinius, vėliau juos siuntė į Lietuvą, dovanojo bibliotekoms. Savo originalios kūrybos išleido tris knygas vaikams.

Debiutavo parašęs eilėraščių rinkinį „Kiškučio vardinės“ (pirmasis leidimas 1953 m. Čikagoje; antrasis leidimas 1976 m. Čikagoje; trečiasis leidimas 1999 m. Kaune). Ruošdamas rinkinį spaudai konsultavosi su poetu B. Brazdžioniu, 1952 m. gegužės 25 dieną laiške rašė: „būčiau labai patenkintas, jei Tamsta sutiktumėte mano pirmą mažiesiems eilėraščių rinkinėlį „pakedenti“. Mat, sutinku su poeto J. Aisčio pageidavimu, kad visi debiutantai gerai padarytų, prieš atiduodant  leidyklai savo veikalus, pirma duotų progą susipažinti mūsų literatūros viršūnėms <...> Kol pats nesijauti pakankamai stiprus, ilgai svyruoti tenka. Būčiau labai dėkingas išgirdęs iš Tamstos vienokią ar kitokią pastabą.“ Nepraėjus mėnesiui, birželio 18 dieną B. Brazdžionis, peržiūrėjęs knygelei paruoštus rankraščius, atsakė: „Bendrai mano nuomonė dėl jo visiškai teigiama. Rinkinys parengtas kruopščiai, eilutės skambios, gyvos, patrauklios, vaikiškos. Tematika įvairi ir apima platų vaiko pasaulį nuo konkrečių ir paprasčiausių kasdienių dalykų – žaislų, žaidimų, mokslo iki gilesnių sielos išgyvenimų – Dievo ir tėvynės meilės jausmų ir sąvokų, kurios nelieka abstrakčiomis, o dailiai ir vaiko psichologijai artimu būdu konkretizuotos, įvilktos į „suprantamą“ ir „apčiuopiamą“ drabužį. Rimta ir liūdna, linksma ir gilu – visa randa savo išraišką, kad ir ne visada originalią ištisai per visą eilėraštį, bet pagaunančią, nenuobodžią, nedirbtiną.“

Muziejuje saugoma knyga „Kiškučio vardinės“, išleista 1953 m., priklausė Rūtai Augiūtei, titulinio lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašytas jos vardas ir pavardė. Pasakų knyga „Keturi valdovai“ (1955 m.) su dedikacija dovanota bičiuliui B. Brazdžioniui: „Gerb. Bern. Brazdžioniui – St. Džiugas“. Trečioji S. Džiugo išleista knyga – eiliuota pasaka „Neklaužados“, išleista 1958 m. Italijoje. Apie knygelių apipavidalinimą yra rašęs literatūrologas Algirdas Titus Antanaitis: „Visos trys Stasio Džiugo knygelės yra iliustruotos kūrybingosios dail. Vlados Stančikaitės. Todėl jų puslapiai yra vieni iš gražiųjų šios rūšies lietuviškuos leidiniuos”. Dėl bendradarbiavimo su dailininke S. Džiugas konsultavosi taip pat su B. Brazdžioniu, kurį būtų galima vadinti S. Džiugo patarėju ir mokytoju. Saugomi laiškai, kuriuose S. Džiugas su V. Stančikaite aptaria knygelių iliustracijų ir atsiskaitymo už darbą klausimus. 1952 m. spalio 7 dieną V. Stančikaitė rašė: „Už knygutės iliustravimą, su perskyrimais viršeliu ir tituliniu lapu noriu gauti (250) du šimtus penkiasdešimt dolerių. Du šimtus pinigais ir penkiasdešimt įvairiomis knygomis, kurias išvardinsiu ir paprašysiu man išsiųsti. Knygų persiuntimo išlaidas padengti irgi iš tos paskutinės sumos. / Kai paruošiu pusę knygutės iliustracijų tai ir išsiųsiu Jums. Tada noriu, kad išsiųstumėt jau man vieną šimtą dolerių. Prašau atleisti, bet Brazilijoje vida dura (gyvenimas kietas). Dabar kaip išsiųsti tuos pinigus? Čia ir yra problema dėl kurios jau porą užsakymų iš U.S.A. esu atsisakiusi. Taigi iš laiškų meniškai išvagia. Vardiniu čekiu? Per banką? Ne. Nes gaučiau valdišku kursu – ir tai būtų tik mažai kruzeirų. Man svarbiausia gauti grynų dolerių, kad galėčiau susitvarkyti savaip. Taigi kaip? Rizikuokime įmontuoti į siunčiamas man knygas. Labai prašau sutiki persiųsti man šias knygas supakuojant po kelias, registruotais pakėtėliais ir siunčiant ne oro paštu, bet paprastu: šešios „Meškiukas Rudnosiukas“, dešimt „Kiškučio vardinės“, viena „Aukso kirvis“, viena „V. K. Jonynas (dailininko monografija) <...> „Meškiukas Rudnosiukas“ turi kietus viršelius ir būtų tinkamiausias mūsų problemai išspręsti. Daleiskim, viršelio (nugariniam) išvidinėj pusėj dėti popierinį pinigą ir kitu nepermatomu popierium uždėti per visą puslapį užklijuojant tik kraščiukus. Paketėlį sudarant iš trijų knygų (dvi iš jų nekaltos) tokių pat meškiukų, gerai supakuoti ir būtinai neregistruotu, bet ne oro paštu.“ Knygelei išėjus, 1954 m. kovo 19 dieną dailininkė džiaugėsi: „Didž. Gerb. p. Džiugai, Sveikinu Jus su pasisekimu! Jau skaičiau ir spaudoje apie Jūsų „K. V.“ [Kiškučio vardinių – V.B.] knygutę. Dieve padėk, kad visa būtų išplatinta, kad daugybė lietuviukų ir lietuvaičių ją skaitytų ir jų širdyse kaitriau suliepsnotų tėvynės meilė.“

Tarp rinkinio spaudos ir spaudinių – žurnalų „Gimtinės žiburėliai“ ir „Eglutė“ komplektai, gaidos ir kvietimai. Saugomas 1998 metų žurnalo „Muzikos žinios“ priedas „Tėviškėlė pavasarį: dainos vaikams“, jame išspausdintos gaidos, kurios kurtos pagal Stasio Džiugo poeziją. Muziką kūrė: Juozas Bertulis, Petras Matekūnas, Mykolas Pečiulis, Vincas Vinikaitis. S. Džiugo eilėraščiai, kuriems sukurta muzika: Tau, brangi tėvyne, Priesaika, Į mokyklą, Kiškis neša dovanų, Laukiu saulutės, Kiškučio vardinės, Kristus kėlės, Motinai, Žiemos pasaka, Raudonviršis, Tėviškėlė pavasarį, Grįžk, pavasarėli.

Rinkinyje yra 20 S. Džiugo portretinių nuotraukų, kurios darytos 1940–2000 metais Kaune, Vokietijoje ir JAV. 1940 metų nuotrauka daryta fotoatelje „Progresas“ Kaune, fotografas Ch. Šapiras.

Saugoma vienuolika S. Džiugo šeimos nuotraukų: mamos Anelės Andraitytės – Džiugienės 1943 metų nuotrauka bei 1948–2006 metų nuotraukos su žmona Sofija ir dukrele Judita Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Grupinių nuotraukų pluoštas gerokai solidesnis – arti 100 vnt.: S. Džiugas su gimnazijos draugais (1934 m.), su „Gimtinės žiburėlių“ redakcijos nariais, Hanau stovykloje Vokietijoje (apie 1946 m.). 1948 metų nuotraukoje matyti S. Džiugas lyginantis drabužius. Tai iliustruoja, kad į Vakarus pasitraukusiems lietuvių inteligentams teko dirbo įvairius darbus. 1955–2000 metų nuotraukose – įvairūs renginiai, susitikimai JAV.

Stasys Džiugas užsiėmė visuomenine veikla, dirbo leidyklose, susirašinėjo su įvairiais literatūros žmonėmis. Iš viso rinkinyje yra saugoma apie 150 Stasio Džiugo laiškų: susirašinėjimas su Ale Rūta, P. Jurkumi, Vladu Vaitkevičiumi, B. Brazdžioniu, dailininke V. Stančikaite ir kitais. Dalykinis susirašinėjimas vyko su literatūrologu Vincu Auryla, poetas jį laikė lietuvių vaikų literatūros autoritetu bei talkino leidžiant „Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra 1945–1990“ antologiją. 1997 m. birželio 5 d. rašytojui, visuomenės ir kultūros veikėjui Pauliui Jurkui rašė: „Dabar truputį pasigirsiu. Raseinių viešosios bibliotekos direktorės rūpesčiu ir dėka, aš jos buvau surastas kaip kraštietis. Po to pradėjome susirašinėti ir bendradarbiauti. Vėliau mano vardu įsteigė knygų fondą, kurį remiu įvairiais leidiniais. Šiomis dienomis vėl pasiunčiau kelis šimtus knygų...“

Šiltas ir dalykiškas likimo nublokštų toli nuo Tėvynės dviejų poetų – S. Džiugo ir B. Brazdžionio susirašinėjimas. Stasys Džiugas 1952 metų kovo 30 dieną B. Brazdžioniui rašė: „Nežinau, kaip pagalvos gerb. V. Nemunėlis, bet kad jis mane paskatino rašinėti, tai niekad neužmiršiu. Anų laikų nuoširdumas tęsiasi ir dabar. Tą jaučiu. Ir šiandieną aš būčiau labai patenkintas /panašiai daug yra galvojančių/, kad bent vienas jaunimo laikraštis būtų redaguojamas tokių asmenų, kurie literatūros pasaulyje yra visiems žinomi, autoritetingi, tolerantiški /turiu galvoje, kad red. nesimaišytų nešvariuose partiniuose ginčuose/ ir suprantą jaunimo dvasią. Tas labai svarbu. Ypač emigracijoje. Mat, iš mažų dienų reikia rasti tinkamus kelius į vaikučių širdis, kad jie pamiltų knygas, laikraščius.“

Rinkinyje yra apie 400 laiškų, rašytų Stasiui Džiugui. Čia yra saugomi Benedikto Babrausko, Aloyzo Barono, B. Brazdžionio, Česlovo Grincevičiaus, Danutės Augienės, Birutės Pūkelevičiūtės, Stasio Santvaro, Stepono Zobarsko ir kitų asmenų rašyti laiškai. Rašytojas, literatūros kritikas B. Babrauskas rašydamas S. Džiugui į poetą keipdavosi šiltai: „Mielas Bičiuli“, „Mielas Drauguži“. 1952 m. rugsėjo 25 d. laiškelyje rašė: „Mielas Kolega, malonu bus matyti Patį LRD susirinkime, kaip Rašytojų Klubo narį. O Literatūros vakarui vėl prašysiu patalkininkauti...“ Susirašinėjimas, bendravimas vyko nuolatos.  Rašytojas, leidėjas S. Zobarskas 1956 metų sausį S. Džiugui rašė: „Mielas Bičiuli, siųsk „Eglutei“ savo kūrybos. Labai lauksiu. Su gražiausiais linkėjimais Jūsų Stepas Zobarskas.“

Poeto Stasio Džiugo rankraščių nėra daug – 29 vnt., daugiausia jų – anglų kalba. Saugomi 1940 metų atsiminimai, vėlesnių metų dienoraščiai. Itin įdomus didelės apimties dienoraštis, rašytas 1941–1944 m. Jame skleidžiasi sudėtingas, nepriteklių, alkio, vienatvės, nerimo ir nelaimių pilnas jaunuolio gyvenimas Kaune. Įrašai atviri, pilni apmąstymų, savigraužos, juose daug liūdesio. Pirmasis įrašas 1941 m. rugsėjo mėn. 12 d., skirtas motinai: „Mama, Tave už viską myliu karščiausiai šią valandą... Daug kartų Tavęs ilgėjaus, bėgau mintimis prie Tavęs, bet dabar aš verkiu iš širdies, verkiu iš skausmo ir ilgesio, nes norėčiau, kad šalia manęs būtumei ir sakytumei: sūnau kaip aš tave mylėjau mažą, kiek aš tau prisvajojau laimingos ateities...“ Tų pačių metų gruodžio 30-ąją įrašo ištrauka iš laiško draugui, kariaujančiam Liubline, kuriame prisipažįsta: „Sėdžiu kalėjimo raštinėje ir žiūriu pro langą. Aukštai ore draikosi snieguolės ir iš lėto leidžiasi į žemę. Baisiai liūdna ir niūru... Aplink mane šaltos mūro sienos, bet dar šaltesnės esančių žmonių sielos. <...> Didelis nesu pesimizmo šalininkas, bet kad esu su juo susigyvenęs, tai tiesa. Klaidžioju nuo pat pirmųjų karo dienų po Kauno gatves, bet kaip anksčiau, taip ir dabar nesu patenkintas... Nesuprantu, ar aš gyvenimui mažai duodu, ar man gyvenimas. Kartais likimas žiauriai mane nuskriaudžia, bet tyliai pasišalinu nuo žmonių ir verkiu kaip mažas kūdikis.“

Daug pasako rinkinyje saugomi 27 dokumentai lietuvių ir anglų kalbomis, kurie yra tiksliausias informacijos šaltinis.

Pažymėjimai liudija, kad Stasys Džiugas buvo pašauktas į viešosios tarnybos pareigas bei 1941 metais dalyvavo partizaninėse kovose. 1959 metų Karjeros instituto Čikagoje sertifikatas, pažymi, jog Stasys Džiugas sėkmingai baigė anglų kalbos ir kalbos katedros karjeros instituto nustatytą suaugusiųjų taikomosios anglų kalbos studijų kursą.

Įdomūs dokumentai – La Salle Extension University [universiteto baigimo diplomo kopija] 1966 m. ir namų užduočių sąrašas.

S. Džiugo požiūrį į knygas ir jų leidimo reikalingumą atspindi dokumentas – 2000 metais S. Džiugo ir leidyklos „Naujasis amžius“ direktorės Livijos Šiugždienės pasirašyta sutartis, kurioje nurodoma, kad: „Gerų norų vedamas, poetas Stasys Džiugas iš „Kiškučio vardinių“ leidėjo nereikalauja jokio honoraro, bet dar suteikia leidėjui teisę prireikus išleisti ir ketvirtą „Kiškučio vardinių“ leidimą be jokio atlyginimo autoriui“.

S. Džiugas užsiėmė labdaringa veikla. Rinkinyje saugoma Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus padėka: „Nuoširdžiai dėkojame už paramą ruošiantis Dievo Motinos ŠVČ. Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. Jubiliejui. Šiluvos Dievo Motinos globa telydi Jūsų gyvenimą ir darbus.“ Poetas rėmė ir bibliotekas, rinkinyje yra saugomas F. Bajoraičio viešosios bibliotekos 2002 metų „Aukotojo liudijimas Nr. 044“, jame rašoma: „Biblioteka – tarsi atviras idėjų stalas, prie kurio yra pakviečiami visi. Ačiū, kad buvote ir esate kartu su mumis. Mes ir mūsų skaitytojai patyrėme Jūsų gerumą, priimdami kilniadvasišką Jūsų paramą, už kurią nuoširdžiai dėkojame.“

Į muziejų parkeliavo ir S. Džiugo apdovanojimai. Raseinių garbės piliečio vardo suteikimą 2004 m. liudija pažymėjimas ir ženklas – sidabrinis pakabukas su Raseinių miesto herbu ir specialia juostele.

Poeto veikla įvertinta ir svarbiu Lietuvos valstybės apdovanojimu – už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą 2006 metais jam suteiktas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius. Apie apdovanojimą Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija 2006 metais sausio mėnesį poetui pranešė paštu: „Gerbiamasis pone Stasy Džiugai, Maloniai Jums pranešame, kad Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanoja Jus Lietuvos valstybės ordinu.“ Apdovanojimo faktą liudija ir saugomas dokumentas – Lietuvos respublikos prezidento dekretas, nurodantis, kad: „Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje Valstybės ordinais ir medaliais apdovanojami šie Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečiai: Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Stasys DŽIUGAS – rašytojas, išeivijos lietuvių spaudos tyrinėtojas, paramos Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigoms iniciatorius ir organizatorius, JAV ir Pasaulio lietuvių bendruomenės veikėjas.“ Riterio kryžius – tai sidabrinis Vyčio ženklas ant stilizuoto kryžiaus – specialus pakabukas su tautine juostele.

Nuoširdžios padėkos ir svarbūs apdovanojimai įvertina S. Džiugo viso gyvenimo veiklą, kuria stengėsi išlaikyti ir skleisti lietuvių kalbą, deklaravo Tėvynės meilę. Dar 1953 metų gruodžio 28 dieną B. Brazdžioniui nuogąstaudamas rašė: „Mat, tikiu, kad nuo lietuviško rašto labai pilnu tempu bėgame į šalį... Jei negalėsime greitai sugrįžti, tai jaunimas jau bus visiškai patekęs į amerikonėjimo girnas, kurios vykusiai mala visas tautybių mažumas. Liūdna darosi...“

Dailininkas Juozas Penčyla yra nupiešęs Stasio Džiugo portretą, muziejaus rinkinyje yra saugoma šio darbo kopija.

Daug metų poetas gyveno ne Lietuvoje, ilgėjosi Tėvynės. Profesorius dr. Vincas Auryla apie S. Džiugo kūrybą yra rašęs: „Jo vienas iš svarbiausių kūrybos devizų – meilė („Jei ką žemėje skriaudi / Meilės nebėra širdy“). Tėvynės netektis – didžiausioji poetinė širdgėla, poetinis troškimas – bent savo darbais grįžti į gimtinę. S. Džiugo gražia sklandžia kalba parašyti eilėraščiai yra dainingi. Skambūs, įtaigūs. Jie, matyt yra atsiradę iš rašytojo išsaugotos vaikystės pasaulėjautos, iš sielos gelmės snūduriavusios tautos dvasios. <...> Stasys Džiugas už savo unikalią kūrybą vaikams, už gerus darbus Lietuvai nusipelno gilios tautiečių pagarbos ir aukšto jo darbų įvertinimo.“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas rinkinys – tai svarbi medžiaga, atskleidžianti ne tik poeto Stasio Džiugo išgyvenimus ir veiklą. Tai – istorija.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė