2023-01-12
Senoji literatūra

Antanas Miškinis – lietuvių neoromantizmo poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas ir  bene žymiausias tremtyje sukurtos lyrikos kūrėjas. Jis gimė Juknėnų kaime Utenos rajone. Kūrybinį kelią Miškinis pradėjo Zarasų ir Kauno „Aušros“ gimnazijose.  Būsimam poetui vien mėgėjiško grožinės literatūros suvokimo nepakako. Jis nusprendė toliau gilinti savo žinias lietuvių bei rusų literatūros srityje Vytauto Didžiojo universitete. Po literatūros studijų 1934 metais A. Miškinis liko gyventi Kaune ir įsidarbino mokytoju bei radiofono redaktoriumi. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Balta paukštė“ buvo išleistas 1928 metais, o po septynerių metų pasirodė rinktinė „Varnos prie plento“. Šis laikotarpis ir tapo svarbiausiu jo, kaip poeto, atsiskleidimo etapu. Nors galėjo atrodyti, jog rašytojo gyvenimas klostosi palankiai, išsipildė Merfio dėsnis – jeigu gali atsitikti kas nors negera, tai taip ir atsitiks. Poeto kūrybinės brandos laikotarpiu Lietuvoje susiklostė sudėtinga situacija – prasidėjo antroji sovietinė okupacija. A. Miškinis, negalėdamas likti įvykių nuošalyje, įsitraukė į rezistencinį judėjimą – redagavo partizaninę spaudą. 1948 m. jis suimamas,  nuteisiamas ir ištremiamas 25 metams į Sibiro lagerius. Sugrįžta į Tėvynę tik 1956 m. Apsigyvena Vilniuje, verčia įvairių poetų tekstus, rašo memuarus, kuria eilėraščius, leidžia poezijos rinkinius. Tačiau jam tenka rinktis – eilėmis ir toliau kovoti prieš okupaciją, ar priešinantis savo prigimčiai ir kurti šlovinant sovietinį režimą. Anot Ritos Tutlytės, „polagerinė Miškinio poezija skaitytina kaip išleisto į laisvę, bet nelaisvo žmogaus poezija“. Vis dėlto, vėlyvojoje kūryboje autorius atranda sovietų ideologijai neprieštaraujančią, o ir pačiam poetui širdžiai artimą gamtos ir gimtojo kaimo vaizdavimo tematiką. Antanas Miškinis miršta Vilniuje, būdamas 78 metų amžiaus. Jo palaikai ilsisi Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas poeto A. Miškinio rinkinys yra gausus ir plataus spektro. Saugomos bene visos rašytojo poezijos knygos: „Varnos prie plento“ (1935 m.), „Ant Ligajo ežero“ (1980 m.), „Arti prie žemės“ (1965 m.), „Balta paukštė“ (1928; 1957 m.), „Dienoraštis“ (1972 m.), „Eilėraščiai“ (1960 m.), „Klevai prie kelio“ (1982 m.), „Po saulės klevais“ (1986 m.), „Sidabro nuotrupa“ (1995 m.), „100 eilėraščių“ (2005 m.),  eilėraščių rinktinė „Iš drobių raštų“ (1975 m.),  6 poemų apie Lietuvą rinktinė „Keturi miestai“ (1938; 1939),  abi „Poezijos“ knygos: „Eilėraščiai“ (1970 m.) bei „Poemos“ (1970 m.), poeto eilėraščių, laiškų, atsiminimų apie Miškinį knyga „Sulaužyti kryžiai“ (1989 m.), 9 giesmių lyrinė poema „Svajonė ir maištas“ (1967 m.),  trys po poeto mirties išleistų „Rinktinių raštų“ tomai: „Eilėraščiai“ (1991 m.), „Poemos. Proza“ (1995 m.) bei „Darbai apie literatūrą, rašytojus; Autobiografijos; Laiškai“ (1996 m.), pasakojimai „Žaliaduonių gegužė“ (1977 m.).

Muziejuje saugomų knygų kolekcija neapsiriboja vien paties autoriaus kūriniais. Saugoma ir Miškinio išverstų knygų leidimai: A. Puškino „Lyrika“ (1999 m.) ir Walt Whitmen „Vieškelio daina“ (2002 m.);  bei knygos apie patį rašytoją kitų žmonių akimis. Iš tokių leidinių galima paminėti Utenoje išleistą „Iš dainingosios Aukštaitijos. Atsiminimai apie poetą Antaną Miškinį“ (2008 m.), Petro Panavo sakmę apie brolius Antaną, Motiejų ir Vincą Miškinius „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“ (2018 m.) ir Ritos Tutlytės monografiją „Antanas Miškinis“ (1997 m.).

Rinkinyje yra daug poeto rankraščių. Daugiausia jų susiję su kūrybine veikla, todėl čia apstu juodraščių, eilėraščių ir poemų pilnos strofos arba jų ištraukos, fragmentai bei komentarai, nemažai apybraižų apie jo aplankytas vietas, žinomus asmenis arba renginius, autoriaus atsakymų į interviu klausimus ir anekdotų užrašų. Daug poeto atsiminimų apie žymius asmenis: kūrybinis sąsiuvinis „Šis bei tas apie J. Baltrušaitį“ (1973 m.), du sąsiuviniai „K. Binkis – radijo bendradarbis“, Petrą Cvirką, Antaną Gricių, ruoštą jo 70-čiui (1969 m.), „Maironis iš tolo“ (1972 m.), „Kelios akimirkos su Vaižgantu“, keturių mokyklinių sąsiuvinių rankraštis „Iš atsiminimų apie T. Tilvytį“ ir jo fragmentai, Salomėją Nėrį, Antaną Baranauską ir kitus žymius to laikotarpio žmonės. Taip pat yra išlikusių rankraščių apie gimtąjį kaimą, darbą Kauno radiofone,  kelionių aprašymų „Kelionės po Lietuvą įspūdžiai“, renginių, tokių kaip „Poezijos pavasario įspūdžiai“ (1965 m.) poetai Dzūkijoje, fragmentai ir kiti rankraščiai. Dar iš saugomų rankraščių galima paminėti keletą recenzijų, straipsnių: A. Miškinio recenzijos Alės Rūtos romanui fragmentai, Jono Avyžiaus romano „Kaimas kryžkelėje“ (1965 m.) ir knygos „Laumės dovanos. Lietuvių mitologinės sakmės“ (1979 m.) recenzijos. Iš žymesnių straipsnių galima paminėti filologinio ir literatūrinio turinio tekstus, pavyzdžiui, straipsnius apie poetinę kalbą, kalbos klausimus, kalbos klaidas bei knygose pasitaikančius netikslumus, poezijos kritiką, tautosaką ir poeziją, lietuvių išeivių kūrybą, straipsnio „Galvosūkiai poezijoje nereikalingi“ rankraštį, apie Jono Graičiūno išverstą „Karžygį tigro kailyje“ ir M. Gorkio gimimo 100-čiui skirtą tekstą. Taip pat galima išskirti su paties autoriaus kūrybine veikla susijusius straipsnius: apie Žemaitės premijos įteikimą ir apie savo eilėraščių rinkinį „Dienoraštis“ (1972 m.) parašytą straipsnį „Naujoms knygoms“. Rinkinyje galima rasti ir A. Miškinio kalbų bei jų fragmentų, ruoštų radijo laidoms, jubiliejams, suvažiavimams, susitikimams, pasisakymų apie kūrybą ir kūrybinę autobiografiją.

Vis dėlto, didžiąją saugojamų rankraščių dalį sudaro poezija. Rinkinyje yra daugumos A. Miškinio eilėraščių, poemų baigti tekstai, paskutinės redakcijos arba jų fragmentai, ištraukos, juodraščiai. Prie kai kurių eilėraščių yra autoriaus komentarų, pavyzdžiui, prie kūrinio „Eilėraštis“. Daugelio eilėraščių parašymo datas identifikuoti sudėtinga, tačiau pagal išlikusius duomenis, seniausi saugomi rankraščiai datuotini 1929 m., tuo tarpu naujausi parašyti jau aštuntajame dešimtmetyje. Toks platus laiko tarpsnis leidžia teigti, jog rinkinys išsiskiria saugomų rankraščių įvairove, nes apima ne tik lageriuose rašytų eilėraščių fragmentus bei ištraukas, tačiau ir poeto vėlyvojo kūrybinio gyvenimo metu užrašytus kūrinius – eilėraščius, poemas ir kitus užrašus.

Antano Miškinio tremties kūrybos rankraščiai yra itin vertingi, todėl 2011 m. birželio 20 d. UNESCO Lietuvos nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“ priėmė sprendimą pripažinti juos nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu  ir įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Kaip tik šio dokumento liudijimą galima rasti MLLM fondų archyve. Taip pat saugomi ir kiti du svarbūs dokumentai – A. Miškinio studento bei reabilitavimo pažymėjimo (1989 m. LTSR) kopijos.

Kitą nemažą rinkinio dalį sudaro autoriaus laiškai, atvirlaiškiai ir sveikinimai – atvirukai šeimos nariams, draugams, pažįstamiems ir kitiems asmenims. Daugiausia galima rasti laiškų, rašytų 1962–1982 m. J. Andriuškaičiui, vertėjui bei rašytojui Antanui Dambrauskui (rašytų 1972–1978 m.), laiškų artimiesiems, o ypač broliui Motiejui Miškinui (rašytų 1926–1956 m.), kurie yra rašyti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis. Be to, Antano Miškinio laiškai buvo siunčiami iš įvairų Lietuvos bei kitų šalių miestų, tokių kaip Omskas, Paryžius, Briuselis. Bene daugiausia susidomėjimo keliantys yra laiškai artimiesiems iš Sibiro platybių. Rinkinyje galima rasti 1952 metais rusų kalba iš tremties rašyto laiško artimiesiems („Мои милые мои“, „Mielas broli, dabar...“, „Mielas broli, netrukus aš tau...“, „Mielas, brangus broli...“) rankraščiai. Taip pat saugomi ir  J. Avyžiui (1972 m.),  J. Aisčiui (1958 m.), M. Zenkevičienei (1938 m.), M. Macijauskienei (1966 m.), A. Maldoniui (1978 m.), P. Aleksandravičiui (1967 m.) ir kitiems rašytų laiškų juodraščiai, rankraščiai, atvirlaiškiai arba nuorašai. Yra ne tik paties A. Miškinio išsiųsti laiškai, bet ir kitų atsakymai į juos. Daugiausia iš saugomų laiškų, atvirlaiškių bei atvirukų yra Jono Aisčio (rašyti 1929–1958 m.), Motiejaus Miškinio (rašyti 1936–1937 m.), taip pat dailininkas Antanas Kučas atsiuntė sveikinimą – atviruką grafikos lakšte (1973 m.). Saugomi ir kitų rašytojų, poetų, tokių kaip Liudo Giros, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, literatūros kritiko Petro Juodelio laiškai, jų rankraščiai, mašinraščiai arba atvirukai iš įvairių laikotarpių.

Rinkinyje saugoma daugybė nuotraukų – 266 vnt., nuo 1927 m. iki 2005 m., kai buvo minimas A. Miškinio 100 metų jubiliejus. Čia galima rasti poeto portretų, nuotraukų namų erdvėje: pačiuose namuose, pavyzdžiui, prie paveikslo, darbo stalo (1966; 1976 m.), knygų lentynos (1976 m.) (fotografas J. Grikienis), prie sodybos pastatų, talkos bei pačios trobos nuotraukų. Taip pat yra nemažai nuotraukų su giminėmis ir artimaisiais, bet daugiausia su žmona (1938–1975 m.). Taip pat nuo A. Miškinio asmenybės neatskiriamas buvimas kituose kraštuose, kuris sietinas ir su kalinimu Sibire, ir su aistra keliauti. Galima pamatyti nuotraukų iš tremties, kuriuose jis su kitais tremtiniais, tačiau iš daugiau džiugesio keliančių nuotraukų galima paminėti kelionių po literatūrinę Žemaitiją, ant piliakalnių su bičiuliais, žmona, ties piliakalniu prie ežero (1975 m.) bei kitų rašytojų gimtinių – Kristijono Donelaičio (1970 m.), Vinco Krėvės (1976 m.) lankymo metu nufotografuotus vaizdus. Neverta pamiršti, jog A. Miškinis buvo ne tik literatūros gerbėjas, bet ir rašytojas, todėl jo kūrybinio kelio pėdsakų galima aptikti ir fotojuostose. Jis daug bendravo su kitais rašytojais bei poetais: Judita Vaičiūnaitė, Antanas Venclova, Algimantas Baltakis, Kazys Binkis ir kitais. Apstu nuotraukų, kuriose jie nufotografuoti kartu. Daugiausia fotografijų yra išlikę kartu su Eduardu Mieželaičiu ir Jonu Aisčiu. Poetas buvo aktyvus visuomenės narys, įsitraukdavęs į renginius, priklausęs įvairioms draugijoms: Rašytojų sąjunga, Lietuvos universiteto humanitarinės draugijos literatūros sekcija; dalyvaudavo „Poezijos pavasario“ renginiuose, jubiliejuose (Putino 75-mečio, Vaižganto 100-ųjų metinių ir Būtėno 60 metų minėjimuose), todėl yra išlikę ir nuotraukų iš šių renginių.

Svarbi ir spauda, kurioje yra rašoma apie A. Miškinį. Jis yra minimas laikraščiuose „Alfa ir omega“, „Literatūra ir menas“, „Vienybė“ ir „Dirva“, žurnale „Pradai ir žygiai“ bei Aldonos Žemaitytės sudarytoje Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knygos apie išgyventą tremtį ir gyvenimą lageriuose „Amžino įšalo žemėje: Lietuviai prie Laptevų jūros“ (1989 m.) iškarpoje.

Autoriaus atminimas yra įamžintas ir dailės kūriniuose. Kurtas Fridriksonas 1955 m. yra nutapęs Miškinio portretą,  Leonas Juozonis nupiešė poeto šaržą, Stasys Krasauskas keramikiniame medalyje „Motiejus ir Antanas Miškiniai“, o  Klemensas Kupriūnas 2011 m. įamžino grafikos darbe. Taip pat saugomas dailininko Adomo Galdiko grafikos darbas Antano Miškinio knygai „Balta paukštė“.

Svarbu paminėti, jog yra išlikęs ir poeto balsas garso įrašų kasetės „Rašytojų balsai“ pirmojoje dalyje bei kompaktinės plokštelės (2002 m.) tuo pačiu pavadinimu pirmoje ir antroje dalyse.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje Antano Miškinio rinkinyje saugomi itin reikšmingi su poeto gyvenimu ir kūryba susiję eksponatai: knygos, kūrybiniai rankraščiai, straipsniai, recenzijos, kalbų fragmentai, nuotraukos, laiškai, dokumentai ir kiti svarbūs objektai. Jų gausa suponuoja ir paties autoriaus reikšmingumą ne tik lietuvių literatūros kontekste, bet ir istoriniame – jo prisiminimai iš laiko, praleisto Sibire, nors ir keliantys skausmingas emocijas, tačiau suteikiantys žinių bei skatinantys labiau įsigilinti į praeitį, geriau suprasti poeto kūrybos bruožus ir su gilesne empatija vertinti jo lyriką. Galima teigti, jog Antano Miškinio kūryba lietuvių skaitytojų tarpe nepraras savo reikšmingumo bei meninės vertės, nepaisant to, po kiek metų ji bus skaitoma – joje visuomet galima atrasti kažką naujo ir verčiančio susimąstyti.

Parengė VDU MF Kultūros paveldo ir turizmo studijų programos studentė Ieva Žarskytė