Poetas, rašytojas, kritikas, žymus Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjas, visuomenės veikėjas Antanas Jonynas, mesdamas iššūkį negailestingam likimui (šešiolikos metų apako), pasirinko aktyvų gyvenimą, nuolatinę kovą su naktimi. Rašytojo rinkinys, saugomas MLLM, Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fonduose, gana gausus ir turtingas: jį sudaro rašytojo archyvas, fotonuotraukos, memorialinė biblioteka, memorialiniai daiktai ir meno kūriniai –  apie 380 muziejinių vertybių.

Itin gausi rašytojo archyvinė medžiaga (rankraščiai, laiškai, dokumentai) –  per 130 muziejinių vertybių: du stori A. Jonyno poezijos sąsiuviniai, rašyti Brailio raštu, šilti, nuoširdūs A. Jonyno artimųjų ir kitų asmenų laiškai: dukters  Dalios, rašytojų J. Baltušio, E. Balionienės, M. Macijauskienės, A. Matučio, V. Falkenhano, kompozitoriaus K. Kavecko, rusų rašytojų, kompozitorių, kūrusių muziką poeto eilėraščiams, A. Jonyno kūrybos gerbėjų, aklųjų laiškai su jų kūryba. Visi žavėjosi rašytojo asmenybe – jo dvasios stiprybe, žmoniškumu, jautrumu, drąsa. Pavyzdžiui, poetas A. Matutis sveikino jį už „tiesmukišką žodį“ ir „narsumą, besigrumiant su gyvenimo baubais“, o vieną skaitytojų itin įkvėpė jo optimizmas bei sugebėjimas „mokėti gyventi ir tada, kai gyvenimas tampa nepakeliamai sunkus“. Vokiečių kalbininkas V. Falkenhanas džiaugėsi susipažinęs su A. Jonynu ir gyrė jo tikrą širdingą poeziją, kurią retai galima šiais laikais rasti.

Skaitlingi rašytojo dokumentai, liudijantys apie plačią įvairiapusę literatūrinę bei visuomeninę veiklą: M. Gorkio literatūros instituto studento bilietas (1951), Lietuvos aklųjų draugijos nario knygelė (1967), Literatūros fondo nario (1952), kandidato į LKP CK narius (1958), Lietuvos TSR „Žinijos“ draugijos nario (1973), Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto studento (1972) bilietai, kandidato į TSRS rašytojų sąjungos narius kortelė (1949), savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijos skyriaus vedėjo (1954), Lietuvių literatūros ir meno dekados Maskvoje dalyvio (1954), Lietuvos aklųjų draugijos eksperimentinės įmonės vyr. technologo (1971) ir kiti  pažymėjimai, pluoštas garbės raštų ir diplomų: už aktyvų dalyvavimą Lietuvos aklųjų draugijos veikloje (1964), suteikiant nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardą už nuopelnus lietuvių literatūrai (1973), respublikinės premijos laureato už poezijos knygą „Pasiryžimo metas“ (1974), Tiflologijos mokslo darbų konkurso laureato už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979) diplomai ir garbės raštai.

Rinkinyje saugomas ir nemažas nuotraukų pluoštas – per 70 vnt. Jose matome rašytoją besišypsantį, gyvybingą, kupiną optimizmo ir šilumos. Žmonės Antaną mylėjo už jautrumą, žmoniškumą ir moralinę nuostatą padėti kiekvienam. Jo buto durys visiems  buvo atviros, o draugams buvo pasiruošęs atiduoti paskutinį švarką. Mėgo jį fotografuoti ir fotomenininkai O. Pajedaitė, A. Sutkus, A. Žižiūnas – išlikę itin meniškų poeto nuotraukų, darytų jo namuose, gamtoje, Poezijos pavasario šventės, Lietuvos rašytojų suvažiavimo metu. Ypač šiltos nuotraukos su žmona ir vaikais, kuriose matome poetą su šeima jo bei žmonos tėviškėse Alytuje ir Zarasų rajone, namuose Vilniuje, Žirmūnuose. Daug kur A. Jonynas apsikabinęs vaikus, jie prisiglaudę prie tėvo arba mažesnieji sėdi ant kelių. (Antano ir Stasės Jonynų šeimoje augo šeši vaikai: trys sūnūs ir trys dukros. Abu tėvai vaikus auklėjo pasitardami, pasiginčydami, šeimoje netrūko meilės, santarvės, pasitikėjimo ir teisybės. Dukra Dalia yra pasakojusi, kad tėtė ir mama labai mylėjo vienas kitą, jie buvo tarsi dvi vienos būtybės pusės. Visi namuose buvo orientuoti į didžiausias žmonijos vertybes, į menus: muziką, poeziją, dailę.) Yra nuotraukų su tėvu Ignu Jonynu ir giminėmis iš Alytaus, su M. Sluckiu, P. Širviu, J. Požėra, V. Petkevičium ir kitais rašytojais įvairiose redakcijose, suvažiavimuose, susitikimuose, iš kelionių po Lietuvą (V. Krėvės tėviškę Subartonis, Žemaitės tėviškę Ušnėnus, Druskininkus, prie Stelmužės ąžuolo), Berlyną, Dubultus ir kitus miestus. Matome, kad A. Jonynas visiškai laisvai gyveno aktyvų, kūrybišką gyvenimą, entuziastingai dalyvavo visuomeninėje ir kūrybinėje veikloje, daug keliavo, susitikdavo su skaitytojais.

Jonyno memorialinės bibliotekos lentynas užpildo didelė dalis rašytojo poezijos ir prozos knygų (jo plunksnai priklauso per 20 originalių knygų). Tai poezijos rinkiniai: „Kad klestėtų žemė“, 1952, „Ateina įkvėpimas“, 1965, „Pasiryžimo metas“, 1973, „Žmogaus širdis, kareivio širdis“, 1974, eiliuotų apybraižų, reportažų rinkiniai, publicistika: „Pavasarėjančiais arimais“, su J. Macevičium, 1957, „Žmogiškoji reabilitacija“, 1979, satyrinių eilėraščių rinkinys „Pernykštis sniegas“, su Kostu Kubilinsku, 1957, satyrinės apysakos „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“, 1962, „Šventieji žiedžia puodus“, 1965, satyros ir humoro rinktinės „Juokingos epitafijos“, 1975, „Puodai savo vietose“, 1981, literatūros kritikos rinkinys „Prie gyvo šaltinio“, 1978, kino dramaturgijos knyga „Šuliny“, 1982, knyga vaikams ir jaunimui „Laimės ratas“, 1983. Yra ir jo poezijos vertimų rusų kalba, rašytojo knygų apie Lietuvos aklųjų draugiją ir jos narius. Jis taip pat yra keliolikos knygų bendraautoris ar sudarytojas. Rašytojo kūryba buvo vertinama, jis yra gavęs įvairių premijų ir apdovanojimų: už eilėraščių rinkinį „Pasiryžimo metas“ 1974 m. paskirta respublikinė premija, 1977 m. Lietuvos aklųjų draugijos meno premija, 1979 m. (jau po mirties) už knygą „Žmogiškoji reabilitacija“ – LAD tiflologijos premija.

Memorialinėje bibliotekoje – nemaža pasaulio klasikų, lietuvių, rusų, latvių, lenkų, baltarusių rašytojų knygų (O. Balzako, J. V. Getės, H. K. Anderseno, A. Puškino, J. Kupalos, M. Prišvino, V. Sirijos Giros, A. Venclovos, E. Mieželaičio, V. Mozūriūno, E. Matuzevičiaus ir kitų autorių).

Saugoma keliolika A. Jonyno memorialinių daiktų. Tai kuklūs rašytojo baldai: šviesaus poliruoto medžio rašomasis stalas, paminkštinta kėdė prie jo, spintelė radijui. Aptinkame ir patį radijo aparatą „Neringa“ su išardytu magnetofonu, kelias plokšteles, kuriose įrašytas poeto, skaitančio savo eilėraščius, balsas ir atliekamos dainos jo žodžiams. Dar randame rudos odos piniginę su įspaustu Gedimino pilies atvaizdu, lazdą su išdegintomis skrendančių paukščių figūromis, apačioje apkaustytą metalu (su ja rašytojas vaikščiodavo tik apie namus). Vertingame muziejaus senų antikvarinių rašomųjų mašinėlių rinkinyje saugoma išskirtinė neįprastos formos vokiška šešiaženklė mašinėlė „Erika–5004“ pilkos dirbtinės odos dėkle, skirta spausdinti Brailio raštu (aklieji skaito čiuopdami pirštais, rašo įspausdami specialiu rašikliu ar aklųjų rašomąja mašinėle specialiame popieriuje).  Prie šios mašinėlės klavišų nuolat lietėsi aklojo rašytojo pirštai. Aptinkame ir daugiau  rašymo Brailio raštu priemonių: pilką metalinę plokštelę, grifelį bei storo popieriaus sąsiuvinių su iškilių taškų raštu. Šie eksponatai byloja, kiek daug kruopštaus triūso įdėjo poetas, rašydamas savo knygas. Matome ir kelias tautines juostas su įaustais įrašais, suvenyrus (švyturys su gintaro luitu, muzikantas ir senelė su kirviu), daugiausia dovanotus Lietuvos aklųjų draugijos kolektyvų. (Rašytojas Kauno aklųjų institute išmoko Brailio rašto, susipažino su aklųjų švietimu. 1944 m. baigė Kauno mokytojų seminariją. Pokario metais studijavo Vilniaus universitete, Maksimo Gorkio pasaulinės literatūros institute Maskvoje. A. Jonynas nuo 1944 m. ėjo Lietuvos aklųjų draugijos pirmininko, vėliau – draugijos leidyklos direktoriaus pareigas. Neregių bendruomenėje išsiskyrė išprusimu, buvo tikras gerų darbų ir idėjų generatorius. Jam rūpėjo viskas: ir aklojo kasdienė buitis, ir švietimas, ir kultūros reikalai.)

Rinkinyje – per 40 vnt. meno kūrinių: A. Jonyno bičiulio grafiko S. Krasausko piešti rašytojo portretai  (1957–1958, popierius, pieštukas, 3 vnt.),  jo iliustracijos knygoms „Juokingos epitafijos (1974, popierius, tušas, 21 vnt.), „Žmogaus širdis, kareivio širdis (1975, autocinkografija, 8 vnt.), E. Varno iš aliuminio sukurtas A. Jonyno bareljefas, R. Dichavičiaus iliustracijos knygai „Pasiryžimo metas“ (1973, autocinkografija, 3 vnt.), I. Martinaičio „A. Jonyno portretas“ (popierius, tušas), V. Galdiko „A. Jonyno portretas“(1977, linoraižinys). Paminėtini ir paties A. Jonyno, 5-os klasės mokinio, brėžiniai, nubraižyti tušu ir guašu itin kruopščiai, preciziškai (4 vnt.).

Daugumą muziejinių vertybių muziejus gavo iš rašytojo žmonos Stasės Jonynienės.

Parengė Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė