Antanas Jonynas išskirtinė asmenybė lietuvių literatūros istorijoje. Poetas, eseistas, publicistas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas, Aklųjų draugijos įkūrėjas ir jos siela, šešių vaikų tėvas. Kontraversiška asmenybė, įvairiais istorijos tarpsniais dėl savo pažiūrų, kuriomis tikėjo, skirtingai vertintas.

Gimė Alytuje, gyveno Kaune, Vilniuje, Maskvoje, galiausiai iki gyvenimo pabaigos vėl Vilniuje. Per 52-ejus neilgo gyvenimo metus išleido poezijos ir įvairių kitokių žanrų knygų: „Kovotojų dainos“ (1949 m.), „Kad klestėtų žemė“ (1952 m.), „Apmąstymai“ (1957 m.), „Pasiryžimo metas“ (1973 m.), „Pavasarėjančiais arimais“ (1957 m.), „Pernykštis sniegas“ (1957 m.), „Paskutinė vakarienė“ (1962 m.), „Žinok, ką pasakys vyriausiasis“ (1962 m.), „Šventieji žiedžia puodus“ (1965 m.), filmo „Svetimi“ scenarijų (1962 m.), jau po mirties – „Su širdies mandatu“ (1978 m.), „Žmogiškoji reabilitacija“ (1979 m.),  „Prie gyvo šaltinio“ (1978 m.). Įdomiausia ir vertingiausia po poeto mirties jo sūnaus Antano A. Jonyno sudaryta ir išleista tėvo anksčiau nepublikuotų jaunystės laikų poezijos rinktinė „Rugsėjo pilnatis“ (2003 m.), aprėpianti gražiausią ir kūrybiškai vaisingiausią periodą.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas Antano Jonyno rinkinys, lyginant su kitais rinkiniais – nėra labai gausus, apie 150 įvairių muziejinių vertybių, tačiau medžiagos tyrinėjimams, domėjimuisi pakanka. Vis dėlto, dar esti labai daug spragų – norint aprašyti pilną ir išsamų Antano Jonyno gyvenimo, asmenybės ir kūrybos paveikslą.

Daugiausia rinkinyje yra originalių nuotraukų – apie 70. Visos jos yra nespalvotos, įvairių formatų, žymiausių fotografų, tai ir O. Pajedaitės, R. Rakausko, A. Sutkaus, A. Garunkščio, E. Šiško, A. Žižiūno, Z. Bulgakovo ir kitų. Ankstyviausia nuotrauka – nežinomo fotografo, Vilniaus fotoateljė 1950 m. daryta nuotrauka, kurioje Antanas Jonynas pozuoja dailiai pasipuošęs, susišukavęs plaukus, su madingomis žandenomis ir juodais akinukais – linksmas vaikinukas, visiškai neprimenantis nelaimingo aklojo, kurį likimas būtų nuskriaudęs.

1952 m. A. Jonynas vedė žmoną Stasę, susilaukė 6 vaikų, vyriausiasis Antanas A. Jonynas, seka tėvo pėdomis – poetas, vertėjas. Šeimos, pasibuvimų pas gimines nuotraukų iš įvairių laikotarpių yra daugiausia. Nemažai nuotraukų iš įvairių važinėjimų po Lietuvą ir kitas to meto SSRS šalis, įvairių minėjimų, sukakčių, literatūros vakarų, įdomi paskutinė Z. Bulgakovo daryta A. Jonyno nuotrauka iš Poezijos pavasario šventės Biržuose 1976 m.

Kitą nemažą rinkinio dalį sudaro paties autoriaus knygos. Yra visi anksčiau minėti leidimai, kartais ir antrieji ir paskesnieji. Seniausia A. Jonyno knyga, pirmoji jo knyga „Kovotojų dainos“ (Vilnius: VGLL, 1949 m.), apimanti 1946–1949 m. eilėraščius. Vėlyviausias leidimas esantis rinkinyje 1984 m. Keletas jo knygų vertimų į rusų kalbą. Įdomus nebaigtas, neišplėtotas autoriaus romanas „Šuliny“ (Vilnius: Vaga, 1982 m.), atskleidžiantis visai kitą jo kaip kūrėjo pusę, pasak literatūrologės J. Riškutės: „Prozoje rašytojui rūpėjo jauno žmogaus auklėjimas, asmenybės pradai. Išsiskiria nebaigtas romanas „Šuliny“ – ir problematika, ir menine kalba savitas kūrinys lietuvių literatūroje.“ Daugiausia A. Jonyno asmenybe ir jo kūryba domėjosi, analizavo J. Marcinkus, J. Riškutė ir B. Jauniškis, jų darbų apie A. Jonyną taip pat galima rasti rinkinyje.

Rankraščių nėra daug. Esantieji – aklųjų, Brailio raštu. Tai 1958–1966 m. laiškai: Stasiui Anglickiui, rašytojai Reginai Januškevičienei į Maskvą, Marijai Macijauskienei, Karoliui Račkauskui-Vairui. Keletas užrašų lapelių, bloknotas, į reginčiųjų raštą išversti du lapai – dienotvarkė „Dienų darbai“, knygos „Žmonių saulė“ planas-turinys 1976 m., 4 lapų straipsnis spaudai, skirtas mokytojai Praksedai Lukošienei 1976 m., latvių vertėjo Knuts Skujenieks verstas eilėraštis į latvių kalbą.

Yra keletas įdomių ir vertingų memorialinių daiktų ir meno kūrinių. Tai A. Jonyno naudota metalinė Brailio rašto lentelė su adata, du draugiški šaržai, A. Šiekštelės ir nežinomo autoriaus, dailininko V. Vitulskio iliustracijos A. Jonyno knygai „Tu mano kraujas gyvas“ 1961 m., įspūdingas metalinis A. Jonyno bareljefas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė