Antano Baranausko (1835–1902) – poeto, vyskupo, poemos „Anykščių šilelis“ autoriaus gana gausiame rinkinyje galima rasti iškalbingų eksponatų, atskleidžiančių rašytojo gyvenimo faktus, jo kūrybą, darbus kalbotyros, matematikos srityse, dvasininko karjerą. Galime pasidžiaugti, kad tarp kitų fotografijų rinkinyje saugomos dvi originalios nuotraukos: portretinė A. Baranausko nuotrauka, daryta apie 1885 m. ir grupinė nuotrauka, kurioje nusifotografavę A. Baranauskas su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu ir grupe kunigų prie Plungės dvaro 1897 m. Fototekoje rasime A. Baranausko gyventų vietų ir atminimo įamžinimo ženklų iš Anykščių, Rumšiškių, Varnių, Sedos, Telšių, Peterburgo, Kauno, Seinų.

Gausiausia yra knygų, tarp kurių rasime ir vyskupo Motiejaus Valančiaus parengtas „Kantyčkas arba kninga giesmių“, išleistas Vilniuje 1860 m. Čia spausdinamos dar Varnių seminarijos klieriko A. Baranausko parašytos ,,Artojų giesmės“. Pirmasis atskira knyga išleistas „Anykščių šilelis“, pasirodęs Vilniuje 1905 m. iš pažiūros kukli knygelė, bet tai yra ne tik A. Baranausko kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIX a. vidurio lietuvių poezijos kūrinys. Pirmą kartą poema Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu buvo išspausdinta Lauryno Ivinskio kalendoriuose: pirma dalis – 1860 m., antroji – 1861 m. Muziejuje saugomas pirmojo leidimo egzempliorius yra su Marijos Šlapelienės autografu. M. Šlapelienė – Lietuvos knygininkė ir visuomenės veikėja, kartu su vyru Ignu Šlapeliu 1906 m. įsteigusi lietuvybės židiniu tapusį knygyną Vilniuje.

Reiktų paminėti dar keletą poeto kūrybos knygelių, išėjusių XX a. pradžioje: poleminė poema  „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“ (Vilnius, 1907 m.), kurioje autorius išdėsto skirtingus požiūrius į Lietuvos valstybės likimą, pateikia modernios valstybės viziją; didaktinė poema apie blaivybės įvedimą Lietuvoje „Dievo rykštė ir malonė“ (Kaunas, 1910 m.); A. Baranausko sukurtų religinių giesmių rinkinys, kurį išleido Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – „Dvasiškos giesmės“ (Vilnius, 1909 m.).

Poeto rinkinyje saugomas įdomus eksponatas – knyga lenkų kalba: „O progresji transcendentalnej oraz o skali i syłach umysłu ludzkiego. Studium matematyczno-filozoficzne. Ks. Biskupa A. Baranowskiego. Warszawa, 1897.“ Tai A. Baranausko filosofijos – matematikos studija „Apie transcendentalinę progresiją, taip pat apie žmogaus proto skalę ir jėgas“, išleista Varšuvoje 1897 m. autoriaus lėšomis. A. Baranauskas 1890 metų balandžio 20 d. Kaune rašytame laiške poetui, kritikui, prelatui Aleksandrui Dambrauskui-Adomui Jakštui rašo, kodėl paniro į matematiką: „...Ne matematikoje glūdi kunigo pašaukimo tikslai ir uždaviniai. Visame dievo apreiškime nėra nė vienos matematinės formulės. Užsiimu, kad nedykinėčiau ir kad lavinčiau protą. Matematikos sritis yra laisva nuo politinių agitacijų insinuacijų. Taisyklės ir dėsniai skaičiuose mane žavi, juose matau amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaičių aibės yra laipsniai, pakeliantys protą prie begalybės supratimo.“ 1883–1887 m. poetas atsideda matematikai, ją siedamas su teologija ir filosofija. O matematikos mokslo istorijoje išliko Baranausko formulė pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė nemažai šiuo metu vartojamų lietuviškų geometrijos terminų: trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.

Kita vertinga rinkinio knyga – su vokiečių kalbininku Hugo Vėberiu A. Baranausko sudarytas leidinys „Rytų lietuvių tekstai“ („Ostlitauische Texte“, Veimaras, 1882 m.), kuriame paskelbtas autorizuotas poemos „Anykščių šilelis“ tekstas dviem variantais – aukštaičių anykštėnų tarme ir perrašyta bendrine kalba.

Rinkinyje yra ir viena knyga, priklausiusi A. Baranausko asmeninei bibliotekai su antraštiniame lape išlikusiu vyskupo parašu. Tai religinė knyga lotynų k. „Novum Jezu-Christi Testamentum“, išleista 1815 m. Limože, Prancūzijoje.

Antano Baranausko rinkinyje yra saugomas dokumentas iš to laiko, kai A. Baranauskas buvo Seinų vyskupu (1897–1902). Tai raštas parapinės bažnyčios Adamovičiuose administratoriui Petrui Dvoranovskiui su vyskupo parašu ir antspaudu, rašytas Seinuose 1899 m. liepos 31 d. Dokumentas lotynų kalba, rašytas ant specialaus Seinų arba Augustavo vyskupo Antano Baranausko (Antonius Baranowski) raštų blanko, kuriame didžioji teksto dalis yra spausdinta, tik adresatas, rašto pradžia, kurioje paminėta vietovė ir pavardė, bei dar keliose vietose yra įrašyta juodu tušu vyskupo sekretoriaus Jono Laukaičio ranka. Pirmo lapo viršuje yra dokumento registracijos numeris: „No 1095“. Dokumentas užima du pirmo lapo puslapius, o antras lapas yra tuščias. Antrame puslapyje, po nurodytos rašto parašymo datos ir vietos, yra originalus vyskupo parašas lotynų kalba: „+ Antonius Episcopus m. pr.“ Taip pat apvalus violetinės spalvos Seinų arba Augustavo vyskupo Antano Baranausko antspaudas lotynų k. Lapo pačioje apačioje pasirašyta: „Sekretorius J. Laukaitis“. Dokumentas adresuotas parapinės bažnyčios Adamovičiuose administratoriui Petrui Dvoranovskiui. Jame rašoma, kad kunigas P. Dvoranovskis yra atšaukiamas iš Adamovičiaus bažnyčios administratoriaus pareigų ir skiriamas Bužino bažnyčios administratoriumi. Toliau rašoma apie bažnyčios turto inventorizavimą, liepiama stengtis būti darbščiam ir atlikti savo pareigas taip, kad galėtų atsiskaityti Dievo akivaizdoje. Nors dokumentui gerokai virš šimto metų, tačiau jo būklė gera, tik popierius šiek tiek gelstelėjęs.

Beje, tapęs Seinų vyskupu, A. Baranauskas pirmasis iš vyskupų Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Seinuose sukūrė apie 30 lietuviškų bažnytinių giesmių. Dalis jų ir dabar lietuvių giedamos bažnyčiose: Velykų giesmė „Linksma diena mums prašvito“, kalėdinės giesmės „Sveikas gimęs, kūdikėli“, „Piemenys, piemenys“, „Piemenėliams vargdienėliams“. 1901 m. rugsėjį A. Baranauskas pradeda versti Bibliją ir per vienerius metus išvertė 3/5 Senojo Testamento (1528 p.), dirbdamas po keliolika valandų per dieną. Kai dėl sveikatos negalėjo rašyti sėdėdamas, rašė stovėdamas, o kai negalėjo stovėti, rašė klūpodamas. Seinų vyskupu poetas Antanas Baranauskas buvo iki mirties (mirė 1902 m. lapkričio 26 d.), palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčios kriptoje.

Baranausko rinkinyje yra ir meno kūrinių. Vienas iš jų – dail. Leonardo Vytauto Striogos 2012 m. sukurtas skulptūrinis kūrinys „Antanas Baranauskas“. Tai medinis, nedidelio formato rašytojo biustas. Rinkinyje yra kelių žymių dailininkų iliustracijos A. Baranausko „Anykščių šileliui“. Tai dailininkų Konstantino Dockaus, Petro Rauduvės, Vytauto Valiaus, Alfonso Žviliaus grafikos darbai.

Su A. Baranausku susijusių eksponatų yra ir kituose muziejaus rinkiniuose. Maironio rinkinyje tarp kitų rankraščių saugoma ir jo ,,Paskaita apie vysk. Ant. Baranauską“. Paskaita skaityta 1923 m. rudens ir 1924 m. pavasario semestre Lietuvos universiteto Teologijos – filosofijos fakultete, kuriame šalia teologinių disciplinų poetas skaitė ir lietuvių literatūros kursą ,,Donelaitis ir XIX a. pirmos pusės lietuvių poetai“. Paskaitos rankraštis – tai šešių lapų (vienuolikos prirašytų puslapių) sąsiuvinis, susiūtas baltais siūlais. Rašyta juodu rašalu abiejose lapų pusėse, tik ketvirtame lape prirašyta viena pusė. Popierius lygus, be linijų, gelstelėjęs. Tekste yra nedaug taisymų tuo pačiu juodu rašalu. Įdomu, kad pirmame puslapyje virš paskaitos pavadinimo užrašyti žodžiai: ,,Sveika Marija, Dangaus lelija“. Tai vyskupo Antano Baranausko religinės giesmės ,,Giesmė in Panelę Švenčiausią“, parašytos 1868 m., pirmoji eilutė. Galime tik spėlioti šio įrašo tikslą – galbūt studentams Maironis A. Baranauską pirmiausiai pristatydavo kaip žinomos religinės giesmės autorių, o gal ši giesmė būdavo ir sugiedama. Paskaitoje aptariama A. Baranausko asmenybė ir įvairialypė veikla, pateikiami biografiniai faktai, smulkiai nagrinėjama poema ,,Anykščių šilelis“. Maironis pasakoja ir apie savo ryšius su A. Baranausku – 1888 m., važiuodamas mokytis į Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, įteikęs A. Baranauskui savo poemėlės ,,Lietuva“ rankraštį, anot autoriaus, ,,savo pirmuosius eilių mėginimus“. ,,Baranauskas tačiau jų labai nepeikė ir padrąsino talento neužkasti,“ – reziumuoja Maironis. Vėliau abu poetai susirašinėję.

Juozo Tumo-Vaižganto rinkinyje saugomas dokumentas, susijęs su abiem rašytojais. Tai – Juozo Tumo-Vaižganto įšventinimą į kunigus patvirtinantis raštas lotynų kalba, pasirašytas Antano Baranausko. Antanas Baranauskas 1884–1897 m., prieš tapdamas Seinų vyskupu, buvo Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Palilionio (1834–1908) padėjėju (sufraganu), dar vadinamu pavyskupiu. Jame rašoma, kad Žemaičių Diecezinės seminarijos auklėtinis Juozas Tumas (tai būsimasis rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas) 1889 m. gruodžio 21 d. gavo pirmuosius šventinimus, 1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio buvo pašventintas subdiakonu, o tų pačių metų lapkričio 28 d. – diakonu. Raštas rašytas sekretoriaus juodu rašalu, tik pasirašytas A. Baranausko ranka rudu rašalu. Taip pat yra smalkos atspaudas ir registracijos numeris. Rašyta 1893 m. gruodžio mėn. Kaune. Raštas įrėmintas ruduose mediniuose rėmuose su stiklu. Eksponatas yra iš rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto palikimo, gana didelio formato: rašto matmenys – 53x40 cm, o rėmo – 63x50 cm, geros būklės.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė