Albino Žukausko fondą sudaro dvi didelės dalys: memorialinio palikimo dalis, esanti Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose, ir Vilniaus rašytojų muziejaus eksponatai. A. Žukauskas – labai įdomi asmenybė, kilęs iš nepaprasto grožio Seinų krašto. Autobiografijoje jis rašė: Bubeliai, gimtas mano kaimas, ilgam buvo mano universitetas. Seinų krašto grožis apdainuotas ir jo kūryboje: poetui brangus buvo kiekvienas raistelis, ežeriukai, mėnultekiai (čia jo naujadaras). A. Žukauskas prisimena, kad bruknių ten būta tiek, kad žengiant per bruknynus, grįžteli atgal akis, nusigąsti: atrodo, kad eita sužeisto, krauju srūva pėdos.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra visos A. Žukausko poezijos knygos: „Alaburdiškių Venera“, „Atabradai“ (net du leidimai), „Antivandenė“, „Akistatų metlaikis“, „Atodangos“, „Poringės“, „Sangrąžos“. Poetas iš pradžių rašė Maironio, K. Binkio eilėdara, vėliau susipažino su kitoniška – šiuolaikine pasauline poezija ir ja labai susižavėjo: Jaunas trūkdavau popieriaus, / Net nemokėjau dorai rašyti, / Tad eilėraščius tarsi poterius / Kroviau tiesiog į širdį. Jo poezijos stilius sunkus, ypač turtingas poetinis žodynas. Kai išmaros senoliai renkasi už žilo drebulinio stalo / Ir puoduose širdingai šneka verdama bulvienė / Suieškau savo šaukštą – guobos, ne metalo, / Pakvimpa persenus troba ir kaimo vakarienė. Labai svarbi frazeologija, daug tarmybių, naujadarų. Lyrinis eilėraščio subjektas – gamtos vaikas: Vėl traška židinys, už lango traška speigas, / O šlaito papėdėj ledus krebždena Lakaja. / Gerai, kad traška pliauskos židiny, o ant aslos / Meškakailis, ąsotis šermukšninės, / Rūkyta stirnino paūdrė / Ir dar kai kas - miškų draugystė. / Ten, Lakajoj, prie Lakajos, ant šlaito / Trobelėje, net mirti būtų / Labai gerai ir nesunku. Tiktai kad niekas nematytų, / Kad jokio pašalinio žvilgsnio, Tik degtų židinys, Tik meškenos, / Tik geras kaušas šermukšninės... Yra kūrybos vaikams – „Debesų piemenė“, „Kai uodas čiaudėjo“. A. Žukauskas iš lenkų kalbos vertė L. Stafo eilėraščius, iš lotynų kalbos – M. K. Sarbievijų. Fonduose saugoma 1986 m. išleista vertimų knyga „Medaus spalva“. Taip pat vertė M. Tanką, T. Konwickį, J. Slowackį, M. Hareckį. Yra parašęs ir apsakymų rinkinį „Žemė plaukia į pietus“ (1939 m.).
Memorialinėje bibliotekoje yra J. Apučio novelių knyga „Horizonte bėga šernai“ su autoriaus dedikacija, A. Liobytės „Trys pasakos“, I. Mero knyga „Ant ko laikosi pasaulis“, A. Maldonio „Vandens ženklai“, „Saulėti lietūs“, „Veja vėtra debesį“, lenkiškos knygos su dedikacijomis A. Žukauskui.
Gausu eilėraščių rankraščių: „Vienadienė“, „Obuolių vagis“, „Seinų šilelis“, „Poledinė žūklė“, „Trys plikės“ (9 puslapių rankraštis). Yra L. Stafo eilėraščių: „Maurai“, „Sunkenybė“, „Pamatai“, „Skriauda“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščių.
A. Žukausko fonde apstu laiškų, rašytų bičiuliui V. Sirijos Girai 1976 m., 1977 m. ir 1981 m. Įdomūs laiškai, rašyti poetui A. Maldoniui, latvių vertėjui A. Sukovskiui. Saugomas gražus A. Griciaus sveikinimas A. Žukauskui.
Poeto fonde saugoma įstiklinta fotografija, daryta 1985 m. jo namuose. Tai viena paskutiniųjų A. Žukausko nuotraukų. Gražios fotomenininko A. Sutkaus darytos A. Žukausko fotografijos 1981-ųjų gegužę. Yra ir J. Grikienio fotonegatyvų, kur poetas A. Žukauskas įsiamžinęs prie gausios savo bibliotekos 1972-aisiais. Saugomos nuotraukos, menančios Vilniuje praleistą laiką, bei poeto pomėgį – žvejybą: Giedrelio ežere kasmet pamėtau spiningą, bet nuolat / Gelmenyse užkliūva blizgė, jeigu stipriai timpteliu – nutrūksta. / Aš patyliukais nusikeikiu ir kaltai pamerkiu gailiams, / Kad jie per daug nesmerktų žvejo nešvariaburnystės, / Juk pikta, ypač jeigu blizgė paauksuota bei pasidabruota. Puikios nuotraukos, darytos sodelyje prie namų, Jaltoje, Sočyje, Nidoje. Šiek tiek liūdnokos fotografijos iš tėviškės – Bubelių, kuriose poetas įsiamžinęs prie savo sodintų medžių. Gražios šeimyninės fotografijos, kuriose A. Žukauskas nusifotografavęs su anūkėliais, vienturtės dukters Giedrės šeimyna. Miela 1984-ųjų spalį fotoateljė daryta fotografija. Įdomios nuotraukos, kuriose piršlys A. Žukauskas brolėno vestuvėse. Fonde saugoma labai daug portretinių nuotraukų.
A. Žukausko fonde gausu ir grupinių fotografijų – poeto būta be galo mielo, bendraujančio. Vienoje nuotraukoje jis įsiamžinęs su K. Boruta, E. Borutiene, A. Griciumi Kaune prie paminklo V. Montvilai (fotografija iš K. Borutos fondo).
Rašytojo P. Cvirkos fotografijose matome A. Žukauską Jerevane, prie Operos teatro rūmų 1946-aisiais, Tbilisio botanikos sode, su A. Miškiniu – Poezijos pavasario šventėje Biržuose. J. Būtėno fonde yra fotografija, kur poetai A. Žukauskas, A. Maldonis A. Matutis nufotografuoti Alytuje Poezijos pavasario metu. Poeto, kultūrininko E. Matuzevičiaus fonde yra fotografijų, kuriose – Alb. Žukauskas, besisvečiuojantis pas dailininką B. Uogintą Palangoje. Daug fotografijų, kuriose regime Alb. Žukauską ir vertėją, poetą J. Kėkštą (tikr. Adomavičius) Vilniaus senamiestyje, taip pat ir Čechačinuose 1959 m.
Svarbios paties A. Žukausko fotografijos, kuriose – Punsko Žolinės atlaidai, Punsko bažnyčia, tėviškės klevai, A. Baranausko kapas Seinuose, Varšuvos vaizdai, tėviškės pušis, kurios įvaizdis dominuoja jo poezijoje.
Fotografijose įamžintas ir 2002-ųjų kovo mėnesį Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykęs poeto Alb. Žukausko 90-mečio minėjimas. Jose – minėjimo dalyviai: dukra Giedrė Žukauskaitė-Nogienė, literatūrologas K. Nastopka, aktorius S. Bagaliūnas, dailininkas A. Radzevičius, kuris 1982 m. nutapė poeto A. Žukausko portretą (aliejus, drobė, 61x73, inventorinis numeris – 62533), saugomą muziejuje. Iš muziejuje saugomų meno kūrinių verta paminėti ir M. Jukniūtės iliustracijas knygelei „Kai uodas čiaudėjo“ bei A. Žviliaus grafikos darbus A. Žukausko „Senmotei“ (9 vnt.).
Poeto fondas gausus ir memorialinių daiktų: akiniai, paties pagaminta plūdė, įvairaus dydžio blizgės ir kt.
Eilėraštyje „Viską galėčiau įsigyti“ poetas rašė: Manau dar pasodinti porą šimtų medžių, / Paskiepyti bent tris šimtus skiepelių. / Paskui – be aukso, be keitimosi auksiniais / Žiedais – tų medžių unksmėje, kada byrės žiedai, / Galės vaikaičiai tuoktis – / Ir to, atrodo, būtų jau gana!

Parengė muziejininkė Albina Protienė