Rugsėjo 3 d., šeštadienį, 16 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks fotomenininkės Liucijos Karalienės fotografijų parodos uždarymas.
Maloniai kviečiame!
_____________________________
Apie parodą ir autorę rašo prof. dr. Remigijus Venckus:
„Prieš pradedant išsamią Liucijos Karalienės nuotraukų analizę noriu jus supažindinti su esminiais menininkės biografijos faktais. 2008 m. L. Karalienė baigė Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją, o 2019 m. – Kauno technologijos universitetą. Tuo pačiu metu jai buvo suteiktas Lietuvos meno kūrėjos statusas bei autorė priimta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Nuo 2021 m. fotografė yra Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos pirmininkė. L. Karalienė jau surengė 6-ias autorines parodas, kūrybą demonstravo 8-iuose grupiniuose meno renginiuose. 2018 m. ji pelnė tarptautinio fotografijų seminaro (kiekvienais metais rengiamo Nidoje) organizuoto fotografijų konkurso specialųjį prizą1. Apie savo sėkmingą ir greitą karjerą menininkė pasakoja: „fotografuoju ne taip ir daug metų. Bet tie metai mano gyvenime sustatė viską į savo vietas. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad save pažįstu, nesislepiu po kažkuo kitu. Esu tvirtas žmogus, turintis savo požiūrį į beveik viską“.
Iš pirmo žvilgsnio L. Karalienės kūriniai gali atrodyti labai paprasti. Dėmesį atkreipia kompozicijos formavimo strategiją nulemianti generalinio pasakojimo ašis. T. y. nuotraukose specialiai aktualizuojamas kūnas ir portretas. Po šia forma kantriai slepiasi gana intriguojantis ir dėmesį sustabdantis filosofinės minties sluoksnis.
L. Karalienės vizualinės kalbos centre atsidūręs moters kūnas ir moters portretas kelia asociacijas su feminizmo esencija alsuojančiais, avangardinio kino motinos, Maya‘os Deren (1917–1961) filmais bei Francesca‘os Woodman (1958–1981) nespalvotomis nuotraukomis. Dažnai abiejų autorių kūrybos centre buvo eksploatuojama moters figūra ir kvestionuojamas jų pačių seksualumas. Ne paslaptis, kad visa tai dar labiau atvaizduose sugestijuoja tarpstančius individualius šių autorių jausmus, jautrumą pasauliui, svajones bei savojo kūno kaitos tyrimą.
Panašiai, kaip ir mano minimos feministinio meno klasikės, elgiasi ir pati L. Karalienė. Pavyzdžiui, dvigubos ekspozicijos autoportretuose, sukurtuose 2020 m., pastebimas L. Karalienės požiūris į savąjį kūną. Kūrėja atvirauja: „fotografija numetė mano kaukes ir išgrynino mane. […] aš fotografuoju save. Tai yra labai sunku. Fotografijoje nepaslėpsi nieko. Kitam žmogui suteikti vaidmenį yra labai paprasta, bet kalbėti apie suvokimą, tikrumą ir temas, kuriomis aš gyvenu, per kitą asmenį būtų veidmainiška, būtų sunku likti nematomai. Kūryboje nemoku permesti atsakomybės kitam. Tiesa turi būti tiesa iki galo. Todėl nebijau savo netobulo kūno ir nenoriu, kad kokia mergaitė, paauglė ar moteris bijotų savojo“.
Taigi, L. Karalienės kūryba, atrodo, yra plėtojama lyg savitas meninis dialogas su W. Woodman savojo kūno studijomis. Dėl šios priežasties, panevėžietę fotografę aš taip pat esu linkęs vadinti lietuviškąja Woodman. Šis mano komplimentas reiškia pagarbą L. Karalienės kūrybai.
Taigi, mąstydamas apie L. Karalienės nuotraukas pastebiu aiškius ryšius su feminizmu, kuriuo anksčiau nemažai domėjausi. Kūrėja mane verčia vėl grįžti prie feministinio meno sunkiosios artilerijos, kai vaizdų kūrimas tampa kalbos aktu apie tapatumą. Panašiai L. Karalienė išguldo mintis savi-reprezentaciniame tekste:
„Fotografija man padeda atskleisti tai, kas slypi mano viduje, […] pasakyti, kaip aš jaučiuosi, kas mane rengia, kas mane įkvepia būti laimingai, dėl ko gyvenu. Atvaizdas man yra priimtiniausias būdas kalbėti. Fotografija identifikuoja mane su keliu, kurį turiu eiti. […] Nuotraukos yra apie mane, mano demonus, siekimus, šešėlius, pretenzijas į gyvenimą ir save pačią; apie klausimus, į kuriuos galima atsakyti ne žodžiais, o atvaizdais. […] nuotraukos išlaisvina mane nuo beprasmių žodžių, garsų, apmąstymų, lengvų nutylėjimų […], o kiekviename kūne pasirodo gyvenančios skirtingos vertybės […].“ Šis, tekste pastebimas nuoširdus autorės apsinuoginimas sugestijuoja feminisčių manifestui būdingą kūrybos kryptį. L. Karalienė mums padeda susivokti, kad kuo mažiau yra pastebimas skirtumas tarp atvaizdų, daiktų ir kūnų, tuo labiau (mūsų audiovizualinėje kultūroje) visi šie trys elementai sulimpa į vientisą masę. Visus juos nebūtinai sąmoningai suvokiame kaip tos pačios energijos išraišką. Stiprėja mūsų tikėjimas atvaizdu, kone, gydomuoju poveikiu. Taip pat įtikime, neva fotografijoje užfiksuota tikrovė savo prigimtimi negali meluoti. Net pasiduodant atvaizdo keliamai emocijų audrai, jis (pats atvaizdas) mūsų tarkuojamas, neva, esąs nepaprastai tikras ir savarankiškas dabarties reprezentantas.“
