Pasak prof. Vandos Zaborskaitės, „jau daugelį dešimtmečių Vaižganto vardas – mūsų kultūros ženklas, turintis visuotinai priimtas prasmes. Jis jungia tautą ir visuomenę sąveikai ir bendradarbiavimui. Vaižganto kūryba ir asmenybė iškelia gėrio, grožio ir teisingumo pradus, žmogaus pastangas pergalėti savo egoizmą, pakilti iš nuopuolio, gyventi būties meile ir kuriančiąja veikla.“ Iš tikro – Juozas Tumas- Vaižgantas buvo pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj su savo meniškais pamokslais Vytauto Didžiojo bažnyčioje, savo gyvąja beletristika bei nepakartojama, gausia ir šiandien labai aktualia publicistika.
Vaižgantas iš tikrųjų ir šiais laikais tebėra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausias XX amžiaus pradžios rašytojas, publicistas, savo kūryboje kėlęs ir gvildenęs besąlygiškos meilės, atsidavimo Lietuvai, jos žmonėms idėjas. Niekas kitas iš tos kartos taip plačiai neparodė bundančios Lietuvos gyvenimo, jos amžino glūdėjimo šiame šiaurės krašte dvasios, jos kultūrinių problemų, spalvingai išryškinto tikrojo lietuvio būdo. Visi žinome, kad Vaižgantas yra pririnkęs gausybę „deimančiukų“ ir sudėjęs į savo kūrinius. Viso to dabar mūsų visuomenėje labai stokojama – ypač tarp jaunų žmonių.
Juozo Tumo-Vaižganto memorialinį butą-muziejų (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinį) aplanko daug moksleivių, studentų ir suaugusių žmonių ekskursijų iš visos Lietuvos. Jau gerą dešimtmetį dirbdamas šiame muziejuje jaučiu ir matau, kaip rašytojas sugrįžta iš tų tolimų prieškario Lietuvos laikų, neištirpęs sovietmečio tamsumoje. Kaip jis neatplėšiamai pritampa prie šiandieninio mūsų gyvenimo. Mūsų kultūros ir mūsų dvasios. Sugrįžta ne tik kaip savitas rašytojas, bet ir gyvoji kunigijos kronika, anos, nepriklausomos Lietuvos spalvinga asmenybė, gyva ir tebežaižaruojanti legenda.
Nedidelį, trapų tarsi prašantį ypatingos globos ir saugojimo keturių kambarių Vaižganto butą kasmet aplanko vis daugiau jaunimo. Ateina į muziejų – į buvusius gyvus Vaižganto namus. Į kanauninko Juozo Tumo kleboniją, kur jis gyveno dvylika metų ir du mėnesius. Tai buvo devintoji, jo kaip kunigo parapija. Paskutinė. Nes Vaižgantas buvo dvasinės vyriausybės nuolatos kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Po Žemaitiją ir Aukštaitiją. O tikroji jo parapija buvo visa Lietuva. Vargo žmonių ir beržynų Lietuva.
Čia Vytautinės arba tuomet vadinamos Vaižganto bažnytėlės klebonijoje būdavo pilna žmonių, mažesniųjų brolių, šurmulio ir kanarėlių čiulbėjimo. Nė vieno jis neatstumdavo, nė vienam neužtrenkdavo durų. Čia jis ne kartą blaškėsi, klydo, karščiavosi, vienus papeikdamas, kitus perdėm pagirdamas, bet niekam nepataikaudamas. Viską darė su meile. Gal todėl daugelį žmonių tebetraukia šių namų vaižgantiška dvasia.
„Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“, – toks buvo jo gyvenimo šūkis“. Savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m. gruodžio 22 d., teigė Juozas Keliuotis, gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“.
„Vaižgantas daugelį metų buvo viso mūsų kultūrinio gyvenimo siela. Ir jis buvo toks betarpiškas, paprastas, visiems prieinamas ir visas kažkoks spinduliuojantis. Kito tokio, turinčio savyje tiek daug žavesio žmogaus, aš niekad nesutikau“, – prisimena aktorė Teofilija Vaičiūnienė.
Šį rugsėjį minėsime Vaižganto 145-ąsias gimimo metines. Pasitikime jį atvira širdimi ir siela. Mylėkime ir skaitykime Vaižgantą.
Parengė J. Tumo-Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjas Alfas Pakėnas
-
Juozas Tumas-Vaižgantas. Vilnius, 1908 m. -
Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas -
Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1928 m. J. Tallat-Kelpšienės nuotrauka -
Juozas Tumas-Vaižgantas. Kaunas, 1923 m. -
J. Tumo-Vaižganto tėvo Anupro Tumo portretas. Dail. P. Žitkus. 1895 m. -
Iš kairės stovi Martynas Yčas, Jurgis Savickis, sėdi – Vaižgantas. Vilnius, 1918 m. -
Antroji lietuvių konferencija Stokholme. 1917 m. -
Birštonas, 1925 m. -
Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos susirinkimas. Kaunas, 1922 m. -
Kaunas, apie 1930 m. -
Pirmasis moterų kūrybos vakaras. Kaunas, 1930 m. -
Vaižgantas sako pamokslą ant Girnikų piliakalnio. 1905 m. -
Vaižgantas perduoda laikraščio „Viltis“ redaktoriaus pareigas kunigui Fabijonui Kemėšiui. A. Jurašaičio nuotrauka. Vilnius, 1911 m. -
Šalia Birštono bažnyčios. Apie 1924 m. -
Vaižgantas su savo studentais. Kaunas, 1927 m. -
Vaižgantas su Linartų šeima. Birštonas, apie 1924 m. -
Vaižgantas su A. Galauniene ir vaikais. Nemajūnai -
Vaižgantas šalia Vytauto bažnyčios su šuneliu Kauku. Kaunas, 1928 m. -
Recenzija apie S. Šemerio knygą -
„Pragiedrulių“ planas -
Skaitytų paskaitų planas -
Užrašai -
Vaižganto užrašų knygelė -
Vaižganto užrašų knygelė, atvartas -
Vienas paskutiniųjų Vaižganto rankraščių -
Vaižganto rankraštis -
Vaižganto rankraštis 4 -
Vaižganto rankraštis 3 -
Vaižganto rankraštis 2 -
Vaižganto tekstas apie Maironio kūrybą -
Vaižganto dedikacija Maironio seseriai M. Mačiulytei -
Vaižganto dedikacija M. Pečkauskaitei – Šatrijos Raganai -
Vaižganto dedikacija J. Keliuočiui -
Vaižganto dedikacija A. ir P. Galaunėms -
Vaižganto pasas -
P. Galaunės Vaižgantui sukurtas ekslibrisas -
Dedikacija P. Musteikiui -
71jtv -
70jtv -
69jtv -
Dailininko L. Kagano draugiškas šaržas. 1932 m. -
Estų dailininko E. Janimaegi draugiškas šaržas. Kaunas, 1922 m. -
Iliustracija -
Ž. Liugailaitės-Bielinienės darbas „Šviesusis Vaižgantas“. 1988 m. -
Juozas Tumas-Vaižgantas. Paryžius, 1925 m. -
Kaselis (Vokietija), 1949 m. -
Kaunas, 1912 m. -
Kaunas, 1925 m. -
Kaunas, 1945 m. -
Kaunas, 1936 m. -
Kaunas, 1935 m. -
Kaunas, 1933 m. -
Kaunas, 1933 m.. -
Kaunas, 1930 m. -
Petrapilis, 1916 m. -
Ryga, 1915 m. -
Peterburgas, 1907 m. -
Vilnius, 1918 m. -
Vilnius, 1919 m., -
Vilnius, 1950 m. -
Vilnius, 1919 m. -
Vilnius, 1976 m. -
Vilnius, 1989 m. -
Parengė Alfas Pakėnas. Vilnius, 2009 m. -
Paminklas Vaižgantui tėviškėje, kur stovėjo Tumų sodyba. Z. Baltrušio nuotrauka -
Tumų sodyboje išlikęs šulinys. Z. Baltrušio nuotrauka -
Artimiausių Vaižganto tėvų kaimynų Šinkūnų gryčia. Malaišiai -
Žvakidę Vaižgantas uždegdavo išskirtinėmis progomis – savo vardinių dieną – kovo 19-tąją per Juozapines, taip pat – Didįjį penktadienį -
Vaižganto kanarėlės narvelis -
Vaižganto indas švęstam vandeniui laikyti -
Paltas pasiūtas iš angliškos vilnonės medžiagos, pamuštas usūrinio šuns – janoto – kailiu. J. Tumas-Vaižgantas paltą vadino janotiniais kailiniais arba putra -
Vaižganto palto dežė -
Vaižgantas savo namuose. Kaunas, 1931 m. -
Pirmoji Vaižganto knyga. Tilžė, 1902 m. -
J. Tumo-Vaižganto buto fragmentas. Kaunas. Z. Baltrušio nuotrauka