Eduardo Mieželaičio rinkinyje saugomos penkios unikalios žymaus fotomenininko Antano Sutkaus nuotraukos, kelios jų – su E. Mieželaičio užrašais, kuriose užfiksuotas įsimintinas vizitas: prancūzų rašytojas, publicistas, dramaturgas, vienas iš žymiausių XX amžiaus egzistencialistų Žanas Polis Sartras (1905–1980) kartu su ilgamete gyvenimo drauge rašytoja, filosofe ir feministe Simona de Bovuar 1965 metais lankėsi Lietuvoje. Jiedu norėjo, kad penkių dienų kelionė būtų privati, neoficiali. Ž. P. Sartrą lydėjo rašytojai Eduardas Mieželaitis  (Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis. Sutikimo metu prancūzams buvo įteiktos baltos ramunės. Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių Neriją, kopose aplankė prancūzų belaisvių kapines. Stovėdamas ant kopos, apstulbintas tenykštės gamtos grožio rašytojas ištarė savo garsiąsias frazes: „Jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, „Pirmą kartą debesys man po kojomis.“ Tuo metu užsieniečiams keliauti po Sovietų Sąjungą be oficialaus leidimo buvo beveik neįmanoma, todėl jų kelionę akylai stebėjo sovietinis saugumas. Po gan atvirų diskusijų rašytojų asociacijoje kai kurie jos dalyviai turėjo nemalonumų. Svečius lydėjo ir Lenina Zonina, vertėja iš Rusijos, su kuria Ž. P. Sartro santykiai buvo itin artimi (net „Žodžiai“ buvo dedikuoti „Poniai Z.“). Išvaizdi, jausminga ir intelektuali Zonina buvo viena didžiųjų Ž. Sartro meilių. (Jų penkerių metų susirašinėjimo korespondencija saugoma Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje.)

A. Sutkus – vienintelis fotografas, užfiksavęs garsaus rašytojo žingsnius ant Parnidžio kopos. Tuomet jam buvo vos 26-eri. „Nebuvo tokio specialaus fotografavimo, jis gi neįtarė, kad aš fotografas. Tas aparatėlis „Zenit“ – tai jau super kuklus, o vakariečiai buvo įpratę, kad reporteriai – kaip omonininkai. Daug kamerų, visi mandrai taip... Tai aš tą aparatą pakeldavau kartais“, – prisimena A. Sutkus. Jis su Ž. P. Sartru nuolat diskutuodavo apie meną, literatūrą, dėl to paskutinę kelionės dieną fotomenininkas buvo paklaustas, kokias knygas jis rašąs. Atsakęs, kad yra fotografas, o ne rašytojas, Antanas Sutkus sulaukė nuoširdžios nuostabos. Ž. P. Sartras sužavėjo jį paprastumu ir intelektualumu: „Mes šnekėdavomės su juo. Aš labai domėjaus literatūra tada, prancūzų, amerikiečių, ir man buvo labai daug klausimų iškilę. Tai aš su juo ir aiškinausi. Tokia nelygi kova – Nobelio premijos laureatas su 26 metų jaunuoliu. Tai pavyzdys asmenybės ir paprastumo ir intelekto gilumo. Sakyčiau, ir jis, ir Simona de Beauvoir atrodė tipiški žmonės, kaip mes, niekuo neišsiskiriantys ir normaliai bendraujantys. Jie neatrodė mums užsieniečiai ir mes jiems neatrodėm kažkokie  prastesni, buvo lygiavertis bendravimas.“

Šios nuotraukos Antaną Sutkų išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje. Ne kartą manyta, kad jos darytos Anri Kartjė-Bresono, vieno ryškiausių Prancūzijos fotografų, nes Antanas Sutkus savo nuotraukų nepasirašinėjo. „Manęs užsienio žurnalistai klausdavo: „Kokį pėdsaką jums paliko susitikimas su Sartre’u?“ Tada atrodė –  jokio! Man patinka skaityti, ir Sartre’as – vienas iš mano mėgstamų rašytojų. Bet man nereikėjo jo autografo. Tuo metu buvau neseniai vedęs, gimė sūnus: man rūpėjo būti namie... Vykti su Sartre’u į Nidą pasiūlė Eduardas Mieželaitis. Bet tik dabar, perskaitęs Liongino Šepečio atsiminimus, sužinojau, kaip sunkiai sekėsi derinti mano kandidatūrą: buvau apibūdintas kaip bohemiškas, nenuspėjamas, laisvų pažiūrų, bliuznijantis prieš valdžią... Stebiuosi, kad Sartre’as diskutavo su manimi apie rašytojus, klausė, iš kur nusimanau apie Vakarų literatūrą. Pasakiau, kad žmona vertėja; taip ir buvo – namuose netrūko užsienio knygų. Matyt,  per tas kelias dienas man pavyko pajusti tą asmenybę, suvokti jos vidinius prieštaravimus. Ir Sartre’o fotografijos tokios: rašytojas neslepia savo uždarumo, atsiribojimo nuo aplinkos, o manęs tarsi nėra šalia ir kamera jo tarsi nefiksuoja.“ Žurnalistės paklaustas, ar būdavo tik dviese, be vertėjų ir saugumiečių, A. Sutkus atsakė: „Negalėjo tokia kompanija būti be aukšto lygio kuratoriaus iš saugumo. Skaičiavau, skaičiavau, lenkiau pirštus: nė vienas iš drauge keliavusių netiko tam vaidmeniui. Liko vertėja Lenina Zonina. Ji dalyvavo visuose mūsų pokalbiuose. Sklandė kalbų, kad ji dirbo žvalgyboje. O kad buvo dar ir Sartre’o mylimoji, visi žinojome. Iš kur? Juk jis Nidoje svečiavosi su partnere – rašytoja Simone de Beauvoir.  Prancūzai. Jiems trims viskas buvo paprasta. Viešbučio administratorė kone alpo, kai Sartre’as apsigyveno su Zonina vienuose apartamentuose, o Simone – kituose. Sartre’as tik tam ir važinėdavo į Sąjungą, kad pabūtų su tuometine pasija... Tos fotografijos apkeliavo visą pasaulį, vien šiemet surengtos trys parodos. Kai buvau išstumtas iš Fotomenininkų sąjungos, neturėjau darbo, tai juokiausi, kad mokesčius moku Prancūzijai, nes gyvenau iš jų publikacijų. Pavyzdžiui, išspausdino laikraštis per pusantro puslapio fotografiją „Sartras su Lenina“: pirmą kartą parodė moterį, kuri septynerius metus buvo rašytojo mylimoji. Aišku, kad honoraras buvo geras.“ „Bet tie honorarai atėjo tik su Nepriklausomybe? Anksčiau lobo kažkas kitas?“  „Dar ir dabar yra tų kitų. Daug fotografijų tebeklajoja po pasaulį, nes griuvus sovietmečiui visur liko mūsų parodų, niekas nesiteikė jų grąžinti. Dabar tų darbų vis išlenda, atsiranda aukcionuose. Prancūzų kultūros ministras 2009 m. per vienos parodos atidarymą pasakė, kad užaugo su mano fotografija, kad jo kabinetą puošia plakatas, padarytas iš mano nuotraukos... Kol Sartre’as buvo gyvas, siųsdavo per Juozą Keliuotį man knygas, kurių viršeliuose ar viduje būdavo fotografijų su mano pavarde. Jam mirus, pavardė dingo. 1991 m. Vengrijoje teko vakarieniauti su garsios prancūzų L’Agence VU’ direktoriumi Christianu Caujolle’iu. Parodžiau jam savo darbų ir buvau išvadintas plagiatoriumi. Susipliekėme. Grįžęs namo perkračiau archyvą, suradau negatyvus, jis atsiuntė savo pavaduotoją į Vilnių. Tik tada atgavau autorystę, tapau agentūros nariu“ (iš Julės Šiurkutės pokalbio su Antanu Sutkum „Rašyk viską, kaip  yra“, 15 min, 2015-03-27).

Nuotrauką „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“ prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūros modeliui (skulptūra dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje). Joje sustingusi akimirka, atskleidžianti žmogaus pastangas suvaldyti priešpriešą, Ž. P. Sartro apmąstytą „Užrašuose apie etiką“ (1983), –  žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu. ( Ž. P. Sartro mintis, jog žmogus yra toks, kokį pats save sukuria,  tapo aforizmu, išreiškusiu jo filosofijos esmę.)

Nidoje, ant Parnidžio kopos, 2018 m. atidengtas paminklas, skirtas įamžinti prancūzų rašytojo vizitą Lietuvoje. Pagal fotografo Antano Sutkaus nuotrauką iš bronzos išlieta skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo bronzinė skulptūra „Prieš vėją“ vaizduoja  Ž. P.Sartrą, žengiantį per smėlio kopas. Šalia jos lietuvių ir prancūzų kalbomis užrašytos filosofo Nidoje ištartos frazės.

Parengė vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė