Šių metų sausio 6 d. minime poeto, prozininko, dramaturgo, kritiko, literatūros mokslininko, VDU profesoriaus Vinco Mykolaičio-Putino (1893–1967) 130-ąjį jubiliejų.  Rašytojo Juozo Paukštelio rinkinyje aptinkame kelias senas studijų metų nuotraukas su studentais ir dėstytojais. Viena jų ypač patraukia dėmesį: ūksmingų klebonijos medžių prieglobstyje įsitaisiusi nuotaikinga ekskursantų kompanija, padabinta saulės spindulių ir šešėlių žaismo, šypsodamasi žvelgia į fotoobjektyvą. Jaunimas svečiuojasi pas Kražių kleboną V. Tomaševičių. Dauguma jų – Vytauto Didžiojo universiteto studentai – „Šatrijos“ draugijos nariai, kai kurie vėliau tapę įžymiais rašytojais. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi prozininkas, dramaturgas, eseistas, vertėjas Juozas Grušas, Bronė Liūdžiūtė, Jadvyga Laurinavičiūtė (S. Nėries draugės), prozininkas, dramaturgas, vertėjas Juozas Paukštelis, antroje eilėje – M. Kazlauskaitė -Šapalienė, klebono motina ir žaviai besišypsanti poetė Salomėja Nėris. Trečioje eilėje stovi Emilija Kvedaraitė (būsimoji Mykolaitienė), Vincas Mykolaitis-Putinas, V. Tomaševičius, Ignas Petrušaitis ir Elena (Helė) Vilčinskaitė. Kitoje pusėje J. Paukštelio mėlynu rašalu įrašyta: „1926 m. literatų ekskursija Kražiuose, jų tarpe Putinas-Mykolaitis, J. Grušas, Salomėja Nėris ir aš.“

Studentų ateitininkų Meno mėgėjų draugija „Šatrija“ susikūrė 1926 m., išaugusi iš Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto studentų literatų būrelio (šį iš savo studentų subūrė prof. V. Mykolaitis-Putinas 1924 m.). Draugijos globėjai – profesoriai V. Mykolaitis-Putinas, Juozas Eretas ir kiti. Šatrijiečiai vadovavosi prof. Stasio Šalkauskio šūkiu „Menas – grožiui, grožis – gyvenimo tobulumui“. „Iš pradžių „Šatrijos“ draugijos sueigos vykdavo daugiausia V. Mykolaičio-Putino bute ar kurioje nors iš universiteto auditorijų. Jose buvo skaitomi naujausi, dar nespausdinti studentų literatų kūriniai, o po to kritiškai aptariami. Kartkartėmis būdavo skambinama pianinu ir dainuojama. Visada būdavo svarstomi meno ir literatūros klausimai, kurie kartais sukeldavo ir aštresnių diskusijų. Po to V. Mykolaitis-Putinas irgi paskaitydavo savo naujausių eilėraščių ir kartkartėmis pasisakydavo estetikos ar poezijos klausimais“ (Juozas Keliuotis, „Gyvenimo vingiuose“: XXI amžius, 2008). Draugijos nariai vengė formalumo, rutinos, siekė, kad susibūrimai būtų jaukūs, juose vyrautų draugiška, demokratiška atmosfera ir kiekvienas galėtų pasisakyti. J. Paukštelis savo atsiminimuose „Mielas mūsų Putinas“ pasakoja apie šeimininką „mecenatą“, dosniai vaišinusį studentus prabangiomis vaišėmis. Visi būrelio nariai (S. Nėris, J. Grušas, I. Petrušaitis ir kiti) susikaupę klausydavosi rašytoją skaitant savo kūrybą: eilėraščius, dramas „Moteris ir žiedas“, „Valdovo sūnus“. Iš nuotraukų matome, kad ši studentija ypač mėgo iškylas gamtoje.

Už nuotraukoje įsiamžinusių asmenų šypsenų glūdi skirtingi, neretai dramatiški likimai: S. Nėris svajojo, „kažką tyliai, „slaptai“ mylėjo ir skausmingai tylėjo“: rašė ją išgarsinusį pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.). Pirmasis „Šatrijos“ draugijos pirmininkas (1926–1927 m.) Ignas Petrušaitis – „apsiskaitęs, įžvalgus, su gyvu domesiu įvairiems gyvenimo ir žmogaus būties klausimams“ (A. Skrupskelienė) studentas – netrukus sunkiai susirgo ir 1928 m. mirė. V. Mykolaitis-Putinas kamavosi spręsdamas dilemą tarp kunigystės ir meilės, šalimais stovinti jo mylimoji Emilija Kvedaraitė (S. Nėries bendrakursė, „Šatrijos“ draugijos dainininkė), pasak žurnalisto, redaktoriaus, rašytojo J. Keliuočio, „turėjo pakankamai atkalumo, ištvermės ir drąsos jį sau laimėti ir su juo pagaliau susituokti visam gyvenimui“ (1935 m. Rygoje įvyko jų civilinė santuoka). To meto poeto kūryboje randame šios meilės atspindžių:

Su pirmuoju pavasario saulės šypsniu

Tu kaip laimės svaja atskridai, –

Ir dabar, kai tyloj tavo vardą miniu,

Vis man juokiasi saulė ir kvepia žiedai.

Nežinau, ar ilgai tu buvai su manim:

Tarpu dviejų aušrų nesutemo naktis.

Ir dabar tų aušrų tebešviečia ugnim

Vakarinis dangus ir manoji buitis.

(„Romansas“, 1926 )

Atsiminimuose „Mielas mūsų Putinas“ (Juozas Paukštelis, Dažnai atsimenu juos, Vilnius: Vaga, 1979) autorius pasakoja apie jų pažintį ir bendravimą įvairiais gyvenimo etapais. Artimiau su Putinu susipažino įstojęs į VDU, kur rašytojas dėstė šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Studentai jį mylėjo ir gerbė. „Putinas visus į save traukė – poetas, „Valdovo sūnų“ autorius, labai išsilavinęs, didelės jautrios sielos žmogus... Ir iš tiesų, kaip vėliau patyriau, Putinas organiškai nepakentė bet kokio grubumo, nedarnos, erzindavosi dėl kieno nors nevykusios kalbos, nederamo elgesio ar pasakyto žodžio“ (Juozas Paukštelis, Raštai, t.6, Vilnius: Vaga, 1983, p. 364). J. Paukštelis nuo 1926 m. mokytojavo Kėdainiuose, tad Putinas atvažiavo pas jį į svečius ir vardinių proga padovanojo autografuotą savo simbolistinės poezijos knygą „Tarp dviejų aušrų“. Netrukus jaunasis mokytojas gavo iš Putino laišką,  kuriame autorius prašė suvaidinti Vytautą misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“. Vaidinsią studentai, režisuosiąs Liudas Gira, veiksmas vyksiąs Palangoje. Repeticijose dalyvavo  pats autorius ir režisierius. Vakarais visas būrys vaikščiodavo pajūriu dainuodami, „už parankių susikibę, Putiną ir Girą vidurin paėmę“. Spektaklis vyko prie Birutės kalno, suplaukė minios žmonių, dalyvavo Maironis, J. Jablonskis, J. Šliūpas, universiteto rektorius V. Čepinskis ir kiti įžymūs to meto mokslo bei meno žmonės. J. Paukštelis prisimena: „Dega aukuras dievaitei Praurimei, o aplink baltai apsirengusios vaidilutės. Ir sutapk tu man taip, kad kai jos pakėlė rankas melstis dievams, tvykstelėjo žaibai ir sugriaudė griaustinis. Įspūdis didžiausias. Minia nekrutėdama žiūrėjo vaidinimą toliau.“ Žaibai blyksėjo bei griaustinis trankėsi ir kitais tinkamais momentais, tačiau neišlijo nė lašo. Misterija visiems labai patiko, autorių iškvietė kelis kartus, gėlėmis apibėrė, net Maironis stebėjosi: „Iš tikrųjų labai įspūdinga, reikėtų ir Kaune parodyti“. Paukštelis savo vaidybą vertino kritiškai: neatskleidė Vytauto tokio, kaip įsivaizdavo, trūko pasitikėjimo – pats buvo prastas jojikas, o arklys žaibams blykčiojant – neramus.

V. Mykolaitis-Putinas buvo dėmesingas ir pagarbus savo jaunajam bičiuliui: laiškuose ne kartą gyrė jo poeziją ir prašydavo atsiųsti naujų eilėraščių „Židiniui“. Po karo J. Paukštelis sutiko jį pasikeitusį, apatišką, besiskundžiantį sveikata, giliai išgyvenantį dėl B. Sruogos mirties (žmonai buvo pasidarę neramu, kad ligos metu beveik nesitraukė nuo kolegos lovos). J. Paukštelis draugą aplankydavo, stengėsi prablaškyti, pralinksminti. Sovietmečiu rašytuose laiškuose Putinas kreipiasi į  plunksnos brolį: „Brangus Bičiuli“, „Mielas Drauge Juozai“, dėkoja už gerą širdį ir tinkamus vaistus, atvežtus  J. Paukštelio dukros, bei nori atsilyginti. Rašo, kad turi daug darbo su savo „Raštų“ leidimu ir nėra laiko prisėsti prie romano „Sukilėliai“. Kituose laiškuose (1959 m.) dėkoja „mielam Bičiuliui už puikią knygą  –„Jaunystę“ ir ateinančiais metais linki „sukurti ką nors gražaus mūsų literatūrai“. Viename jų (1962 m.) dėkoja už mielus šiltus žodžius, skundžiasi senatviškais negalavimais, o taip dar norėtųsi „kuo nors pasirodyti“. Laiške, rašytame 1964-12-27,  reiškia viltį, kad „su grįžtančia saule ir besibaigiančiom darganom dar ir jėgos sustiprės“ bei  įstengs šį tą nuveikti. Sveikinimai ir kiti laiškai gana lakoniški, rašyti paprastuose popieriaus lapuose stambiu šriftu. Pasirašo šiltai, bičiuliškai: „Karštai spaudžiu dešinę – Jūsų V. Mykolaitis-Putinas“.

Nuotrauką ir kitus eksponatus muziejus įsigijo iš J. Paukštelio žmonos Bronės Paukštelienės ir dukters Dalios Knystautienės 1983 m.

Parengė vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė