Turtingame, gausiame poeto, redaktoriaus, vertėjo, sovietinių lagerių kalinio Jono Graičiūno (1903–1994)  nuotraukų rinkinyje, šalia inteligentiško, respektabilaus, vilkinčio elegantiškus kostiumus vyriškio portretų (prieš karą ėjo atsakingas pareigas: buvo „Eltos“ redaktorius ir referentas,  Valstybės radiofono redaktorius, Kauno radijo komiteto direktorius, 1944–1945 mokytojavo Ramygaloje), matome suvargusį, asketišką, tačiau kupiną stiprybės, mąslaus, tauraus veido žmogų atšiaurios, nesvetingos gamtos fone. Dauguma nuotraukų – su išsamiais aprašais. Vienoje jų įrašęs posmą:
Aš, tremtinys, kasdien net debesims pavydžiu,
Sibiro taigoje parimęs smūtkeliu:
Išauginau sparnus didingam skrydžiui
Ir, štai, – net debesų pralenkti negaliu –
Juos mintimis saulėtekin palydžiu.

J. Graičiūnas, prieškariu išleidęs kelias poezijos knygas, pokario metais nutilo, patekdamas į uolių, „principingų“ sovietinių ideologų akiratį. 1946 m. kompartijos sekretorius K. Preikšas pranešime „Apie tarybinės lietuvių literatūros uždavinius“ aršiai kritikavo tokius „tylenius“: „Greta su tais rašytojais, kurie atvirai išplepa savo šmeižtus ir savo neapykantą tarybinei visuomenei, mes turime dar nemažą grupę rašytojų, kurie yra gudresni ir savo neapykantos viešai neparodo, slepia ją. Tai yra vadinamieji „tyleniai“. Tokių Rašytojų sąjungos narių tarpe yra Graičiūnas. Per visą laikotarpį po išvadavimo šis, atsiprašant, „rašytojas“ neparašė nei vienos eilutės originalios kūrybos.“ Netrukus, 1949-ųjų kovo mėn., buvo ištremtas į Irkutsko sritį Sibire, 1951 m. pateko į Olchoną – didžiausią Baikalo ežero salą. „Ant rūsčių uolų kur ne kur Baikalo vėjus gaudo pušys. Salos žolė tarsi sulindusi atgal į žemę. Kantrios karvės ir jaučiai peša smėlėtus varganus kuokštelius. Kur besidairytum, atsiveria plačiausios erdvės. Oras gaivus kad, atrodo, net traška. Olchonas – šamanų ir dvasių sala. Salos paslaptingumas slypi visur – Baikalo vėjuose, keistų formų uolose, senose pušyse, rausvo smėlio krantuose“ (Živilė Kavaliauskaitė „Trispalvė Irkutsko karštyje: Sibiro reportažai ir atgarsiai“). Palei senos buriatų gyvenvietės Chužyro gatves driekiasi medinės tvoros ir elektros stulpai, o pagrindinė gatvė tokia plati – regis, namukai ties ja sumažėję ir susitraukę.
Chužyro kraštotyros muziejaus direktorė Kapitolina Litvinova mena laikus, kai su lietuviais saloje buvo sveikinamasi lietuviškai: „Laba diena“, „Labas vakaras“. Kapuose tebestovi aukšti lietuviški kryžiai. Muziejuje lietuvių tremčiai atminti skirtas kampelis. Po stiklu – akmenų, mineralų kolekcija, kurioje puikuojasi ir 1975 m. turistų atvežtas gintaras iš Lietuvos. Įgyvendinta muziejininkės idėja – lietuviams tremtiniams skirta ekspozicija, pavadinta „Iš Olchono istorijos“. Stendai apvynioti spygliuota viela, o anų dienų lietuvių gyvenimą atspindi tremties nuotraukos, asmeniniai daiktai. Ant sienos kabo Lietuvos žemėlapis, nedidelė trispalvė ir Vytis, iš apyvartos išimti laikinieji pinigai „žvėriukai“, popieriniai litų banknotai. Muziejaus direktorė varto buvusio Olchono salos tremtinio Vytauto Aneliausko (1990 m. buvo grįžęs į Chužyrą – savo sūnelio palaikų) sudarytą tremtinių sąrašą, kuriame – 207 pavardės. Pirmieji lietuviai į Olchono salą ištremti 1949–1951 m.  Daugiausia – 20–30 metų jaunimas, tarp jų – grupė klierikų, poetas Jonas Graičiūnas, Gražina Ručytė-Landsbergienė, kunigas Vincas Algirdas Pranckietis, 1998 metais išleidęs prisiminimų knygą „Baikalo žvejys,“ ir dar daug kitų garbingų lietuvių. Poetas čia sutiko nemaža ištremtų inteligentų, su kuriais dirbo įvairius darbus paprastu juodadarbiu. Nuo bado gelbėjo vietiniai žvejai buriatai, kurie čia gaudė garsųjį Baikalo omulį (lašišinę žuvį). Tremtyje J. Graičiūnas kūrė nostalgiškus eilėraščius apie tėvynę, atramos ieškodamas kultūros pasaulyje, Lietuvos istorijoje, išvertė A. Mickevičiaus „Krymo sonetus“, I. Bunino ir kt. rusų rašytojų kūrinių.
1957 m. Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus susitikime su rašytojais A. Venclova užsiminė, kad iš Sibiro „pastaruoju metu grįžo daug rašytojų“, o poetas E. Mieželaitis, tuometinis Rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, padėjęs ne vienam rašytojui tremtiniui, pasakė: „Pora dar negrįžo. Jonas Graičiūnas – poetas, vertėjas. Gal pagalvot dėl jo reiktų.“ Ir buvo „pagalvota“: po aštuonerių metų tremties, 1957 m. vasario mėn., poetas, fiziškai išsekęs, bet nepalūžęs, grįžo į Lietuvą.
Nuotraukas ir kitus eksponatus muziejus įsigijo iš Jono Graičiūno 1980–1983 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė