Mano gimtinė – miškas,

upė, dangus ir dirva,

ežero krantas... –  viskas,

o viskas – tai Lietuva!

 („Gimtinė“)         
                                                                                                                                    

Šias metais, rugsėjo 24 dieną, minėjome didelio gamtos mylėtojo Prano Raščiaus (1932–1987) 90-ąjį jubiliejų. Poetas gimė Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Mokėsi Užpaliuose, 1951 m. baigė Svėdasų vidurinę mokyklą, 1956 m. – LŽŪA Hidromelioracijos fakultetą (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija). 1955–1987 m. dirbo „Tiesos“, „Literatūros ir meno“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose. Išleido įvairiažanrės satyrinės poezijos rinkinius: „Pirštai tarp durų“ (1966), „Slegiam sūrį…“ (1969), „Trauklapiai“ (1974), „Musę per pusę!“ (1978), „Valio ir amen!“ (1983), lyrinių eilėraščių rinkinius: „Miško šulinys“ (1972), „Kokia dangaus spalva“ (1977), „Gimtinė“ (1980), „Žemėje prie mėlyno dangaus“ (1982), „Tu, mano žibury…“ (1986). Lyriniuose eilėraščiuose „kalbama apie gamtą, tėviškę, istoriją. Lyrika artima dainiškajai tradicijai, joje daug stereotipinių kaimiškosios kultūros vaizdų“ (Donata Mitaitė). Parašė eiliuotų sakmių, kronikų, operečių libretų, eilėraščių vaikams: „Takeliu su žiogeliu“ (1988), Sakmės, peizažai ir…“ (1988). Su V. Grivicku parašė libretą B. Gorbulskio satyrinei operai „Frank Kruk“, su Č. Valadka – V. Telksnio operetei „Girnų muziejus“. Kompozitoriai V. Telksnys, A. Makačinas ir kt. sukūrė melodijas jo žodžiams. 2021 m. išleista Prano Raščiaus  poezijos rinktinė „Paragauki sulos“, kurioje publikuojami eilėraščiai iš šešių knygų, išleistų 1972–1988 m. Knygą sudarė ir išleido poeto sūnus Andrius Raščius.

Poeto ilgametis kaimynas rašytojas Mykolas Karčiauskas rašė: „Daugiau žinančiam poeto kūrybą tai tarsi iš dosnaus miško šulinio besiskleidžianti gaiva… Gamta Pranui Raščiui buvo šventa, su šviesiu ilgesiu, iš Aukštaitijos dainorėlių ir Dzūkijos raudotojų perimtu grauduliu ir meile, kalba apie beržą, dangaus spalvas, girios ošimą, upėtakio blyksnį upės sraunumoj. Lyg dailininko paletėj atsiskleidžia peizažai, laiko ir erdvės pojūtis, subtiliai perteiktas gyvenimiškumas, gamtos grožis ir trapumas.“

Poetas Pranas Raščius buvo aistringas žvejys. Jo rinkinyje aptinkame kelias nuotraukas, kuriose įamžintas šis jo pomėgis, ir  įdomų „Žvejo dienoraštį“, rašytą paprastame mokykliniame sąsiuvinyje 1984 m. Viršelyje tarsi vaiko ranka nupiešta iliustracija su prasižiojusia, plaukiančia link valo žuvimi (gal iliustravo jo sūnus ar dukra?). Matome, kad žūklės duomenis P. Raščius vedė labai kruopščiai: puslapiai suskirstyti grafomis, kuriose užrašyta data, vietovė, žuvies rūšis, skaičius ir pastabos (svoris, žvejybos priemonė, oras ir kita). Žvejota Žeimenoje, Merkyje, Grūdoje, nemažai pagauta stambių upėtakių, lydekų, ešerių, kiršlių, pasitaikė ir vienas kitas šapalas bei šlakys. Dienoraštis iliustruotas žurnalų iškarpomis su įdomiomis žuvų nuotraukomis. Nemažai jų aptinkame ir satyrinėje poeto kūryboje:

Aš nesu kaip koks džiūvėsis

įrašytas į meniu...

Na, o šiaip –

kur pažiūrėsi –

pilna mano giminių.

„Ungurys“

P. Raščiaus sūnus Andrius savo straipsnyje „Poeto Prano Raščiaus širdyje visuomet tekėjo upė Šventoji“ pasakoja: „Nuo pat vaikystės poetas buvo aistringas žvejys, tačiau žvejojo tik upėse: spiningavo ir gaudė kiršlius tuo metu gana egzotiška meškere „museline“, kurią pamatę kaimo gyventojai vis klausdavo, kodėl tas žalias valas neskęsta. Poetas ypač mėgo tris Lietuvos upes: gimtąją Šventąją, Aukštaitijos puošmeną Žeimeną ir Dzūkijos gražuolį Merkį. Šios trys upės poeto kūryboje paminėtos ne kartą. Be to, kiekvienai iš jų yra dedikuoti atskiri eilėraščiai: antai Žeimena pagerbta eilėraščiuose „Prie Žeimenos – skaidriosios upės“ ir „Vėl abu…“, na o Merkiui ir dešimčiai jo intakų yra sukurtas 10 eilėraščių ciklas „Prie Merkio dukterų ir sūnų“. Tačiau dažniausiai poeto eilėraščiuose tekėjo Šventosios upė. <...> Dar vaikas eidavau kartu žvejoti, o po tėvo mirties žvejojau su jo paliktomis meškerėmis. Tėvas mirė anksti, taip ir nespėjome „kaip suaugę“ pakalbėti apie gyvenimą. Bet tėvo vidinį pasaulį ir vertybes pažinau skaitydamas jo eilėraščius, tarsi užpildydamas tai, kas liko neiškalbėta. <...> Pranas Raščius buvo žinomas visų pirma kaip lyrinės poezijos autorius, ypač daug rašantis gamtos tematika. Tačiau apie gamtą juk galima rašyti ne tik lyriškai, bet su humoru. Na ir kaip, būdamas aistringu žveju, apsieisi be žūklės temų!

Merkys buvo viena iš mėgstamiausių poeto upių, prie kurios pažvejoti, pailsėti ir kūrybinio įkvėpimo pasisemti Pranas Raščius vykdavo gana dažnai. Keletą vasarų poetas su šeima buvo apsistojęs pas vietinius dzūkus prie Merkio esančiame Puvočių kaime, dabartiniame Dzūkijos nacionaliniame parke. Puvočius nuo seno mėgo grybautojai, žvejai bei kitų gamtos teikiamų džiaugsmų mylėtojai. Čia vykdavo vadinamieji baidarininkų „sąskrydžiai“, čia praktiką atlikdavo būsimieji biologai iš aukštųjų mokyklų. O ką jau kalbėti apie žvejų  „muselininkų“ susibūrimus. Pranas Raščius pamilo Puvočius ir, atsiradus galimybei, įsigijo kaimo pakraštyje esančią girininkijos sodybą. Sodyba buvo apleista, tad poetas daug ką įrengė savo rankomis. Šis Dzūkijos kampelis ilgam tapo visos šeimos mėgstamu prieglobsčiu“ ( Anykšta, 2022-01-02). P. Raščius mėgo kaimo žmones, mielai su jais bendraudavo. Įvažiavus į Puvočius, rašytoją primena jo mirties metinėms pasodinta 55 ąžuoliukų alėja.

P. Raščiaus bičiulis rašytojas Juozas Požėra žurnale „Literatūra ir menas“ publikavo poeto atminimui skirtą straipsnį „Lietuvos grožio dainius parėjo…“, kuriame rašė: „Aš tikrai nežinau kito šiuolaikinio mūsų poeto, kurio lyriką taip be paliovos gaivintų mylimos Lietuvos grožis, jos gamta. Sakytumei, ji šitaip atsidėkojo poetui Pranui Raščiui už ištikimybę, už taurią ir švelnią meilę, kurią jis puoselėjo ir saugojo per visą (gaila, neilgą) savo gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Apie šį poetą galima be išlygų pasakyti: jo kūryba – jo gyvenimo būdas. Niekas tiek daug nerašė gamtos motyvais, kaip Pranas, suplakdamas juos su amžinomis žmogaus gyvenimo problemomis, susiedamas su visiems mums rūpimais žmogaus būties klausimais ir mįslėmis. Nėra turbūt Aukštaitijoje ar Dzūkijoje upės ar upokšnio, kur dešimtimis ir šimtais kartų būtų nesilankęs poetas. Jis gerai pažinojo ne tik kiekvieną, net patį mažėliausią upokšnio vingį, bet ir kiekvieną akmenį, pūpsantį vagoje. Ir iš kiekvienos išvykos sugrįždavo su turtingu laimikiu – eilėraščio posmu ar taikliai pastebėta subtilia poetine detale…“:

Srovė Merky dar spinduliuoja, mirga

ir vakaras nenori į namus pareit...

Paleidžia rytas širmą rūko žirgą

Palaigyti virš upės...

(„Srovė Merky dar spinduliuoja...“)

Dienoraštį ir kitus eksponatus muziejus gavo iš rašytojo žmonos Danutės Raščiuvienės 1988 m.

Parengė vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė