Sena tiesa, kad ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio. Mūsų garbūs rašytojai taip pat kažkada buvo niekam nežinomi vaikinai ar merginos, nedrąsiai nešantys į leidyklas savo pirmuosius bandymus ir nežinantys, kaip bus pažiūrėta į jų kūrybą.

Pirmoji Vytauto Bubnio (1932–2021), daugiau kaip trisdešimties knygų autoriaus ir ne vienos literatūrinės premijos laureato knyga buvo „Beržai svyruokliai“. „V. Bubnys nebuvo vunderkindas, ankstyvame amžiuje nustebinęs neeiliniu talentu, švystelėjęs ryškiu debiutiniu kūriniu“ – rašė jo bičiulis Alfredas Gusčius – „bet ne Dievo dovanos – talento – stygius šiuo atžvilgiu pirmiausia prisimintinas, o painios visuomeninės ano meto aplinkybės, klampi literatūrinio gyvenimo atmosfera.“

Įstojęs mokytis pedagogikos, baigdamas ketvirtąjį kursą, V. Bubnys buvo paskirtas dirbti Kaune. Paskutiniąją vasarą praleido tėviškėje – Čiudiškių kaime Prienų r. Ten ir parašė pirmąją savo debiutinio kūrinio dalį. O juk gimtajame kaime, ant pačios ribos iš tiesų svyruoja du beržai: „vienas bičiulio Broniaus žūčiai, kitas – mano prisikėlimui. Kada tik važiuoju į tėviškę, nesusilaikau nestabtelėjęs“. Mokytojauti į Kauną atvyko būdamas pradedančiuoju rašytoju, kurio keletas kūrinėlių jau buvo spausdinti periodikoje. Žurnale „Švyturys“ buvo išspausdinti ir „Beržai svyruokliai“. Su tokiu „kraičiu“, būdamas 26-erių, V. Bubnys parašė prašymą tapti Rašytojų sąjungos nariu. Į ją buvo priimtas. Antrąją dalį parašė jau dirbdamas Kaune, o atskira knyga apysaka pasirodė 1959 m. Nuotraukoje V. Bubnys sklaido tą savo pirmąją knygelę, kuriai, matyt, ir pats vėliau turėjo įvairių pastabų. Fonduose saugome egzempliorių su V. Bubnio ranka darytais taisymais, kai kur papildyta ištisomis, mašinėle surinktomis pastraipomis. Knyga dar gana šabloniška, atitinkanti laikotarpio reikalavimus, tačiau jau galima įžvelgti veikėjų individualizmo. Vėliau V. Bubnys kūrybai rinkosi kitas temas, nes kaimo ir kolūkių gyvenimas nebuvo jo „arkliukas“.

Jau pirmoji knyga patyrė, kas yra idėjinis redagavimas. Jei „Pergalės“ žurnale tekstas pasirodė mažiau redaguotas, tai prieš apysakai pasirodant atskira knyga, autorius gavo atlikti nemažai taisymų. Jie, kaip buvo įprasta, buvo reikalingi ne knygos meninei vertei pakelti, o tiesiog kuo patraukliau atspindėti tarybinę tikrovę. „Dienos šviesą knyga išvydo suluošinta ir mano paties ranka, ir kitų rankom. Toks redagavimas tikrai prislėgė.“ – gerokai vėliau rašė V. Bubnys.

Štai tokia buvo kūrybinio kelio pradžia, kurios liudininkai dabar – sena nuotrauka ir pati knyga, taisyta ir pertaisyta autoriaus rankomis. Po jos buvo gerokai stipresnių kūrinių, pvz., 1969 m. pasirodęs „Arberonas“ buvo išverstas į daugelį kalbų, apdovanotas LLKJS (Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjunga) literatūrine premija. Romanas „Po vasaros dangum“ pelnė Lietuvos TSR respublikinę premiją, romanas „Balandžio plastėjime“ gavo Baltijos asamblėjos apdovanojimą ir t.t. Paskutinysis apdovanojimas gautas 2008 m. – Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija.

„Esu milijonierius. Sąskaitoje šeši milijonai. Tai bendras mano knygų tiražas, įskaitant perleidimus ir vertimus“ – rašė V. Bubnys. O tų šešių milijonų pradžia buvo tie 12 000 egzempliorių „Beržai svyruokliai“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė