O, moters lietuvės! Jūs – saulė tautos!

Jūs mūsų geroji viltis!

Jums rūpi likimas, garbė Lietuvos,

Nes jums ji brangioji šalis!

Atvykot su geismu čia pasiteiraut,

Kur klabint, kur žengti pareis;

Kaip laisvę, lygybę jūs lyčiai išgaut,

Kokiais turit eiti keliais...

Tat sveikinam jumis, o dukters šalies! –

Pirmeivės tarp mūs seserų!

Kas jausmus išreikšti gal mūsų širdies

Dėl jūsų darbų taip gerų! <...>

(Iš Ksavero Vanagėlio suvažiavimui skirto pasveikinimo)

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo programa ir eiliuotas K. Vanagėlio „Pasveikinimas“, skirtas šiam įvykiui.

Ilgametėje lietuvių tautos kovoje su Rusija svarbios trys XX a. pr. datos: 1904, 1905 ir 1907 m. Jos žymi pradžią naujo etapo kovos už tautinės kultūros savitumą ir politinės nepriklausomybės atgavimą. 1904 m. lietuvių tautai grąžinta teisė savo raštijai vėl vartoti lotyniškąjį raidyną. 1905 m. gruodžio mėnesį Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kurio sušaukimas tokiu mastu vargiai būtų buvęs galimas legalios spaudos neturint. Lietuvių atstovų susirinkime Vilniuje buvo suformuluotas politinės Lietuvos autonomijos reikalavimas. Nors praėjus dvejiems metams po Didžiojo Vilniaus Seimo politinė situacija Lietuvoje tapo žymiai blogesnė, vis dėlto 1907 m. rugsėjo 23–24 d. Kaune sušauktas Pirmasis lietuvių moterų suvažiavimas. Jį surengti skatino pasisekęs Vilniaus Seimo susirinkimas, stiprinęs lietuvių viltis išsikovoti galbūt ir ne pilną nepriklausomybę, bet bent jau tautinę–kultūrinę autonomiją.

Teigiama, kad suvažiavimo sumanytoju buvo kun. Povilas Januševičius, Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, gabus gerų darbų iniciatorius. Organizacinį komitetą sudarė kaunietės: Augustinaitė, Daugelytė, Kobelinskytė, Lebkauskienė, Robašauskienė ir Voitkevyčienė. Organizacinio komiteto narės kreipėsi į parapijų kunigus, kad šie paragintų moteris vykti į suvažiavimą, taip pat buvo skelbiami pranešimai spaudoje bei platinami reklaminiai lapeliai. Kvietimuose buvo raginama ne tik aktyviai dalyvauti, bet ir bent prieš tris dienas užsiregistruoti, įsigyti bilietus. Jie moterims kainavo 25 kapeikas, vyrams – 1 rublį. Taip organizacinis suvažiavimo komitetas išsprendė finansinį klausimą.

Į suvažiavimą susirinko įvairių pažiūrų ir luomų moterys, socialistės, katalikės, liberalės, inteligentės ir kaimietės. Dalyvavo to meto moterų intelektualinis elitas: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Felicija Bortkevičienė, Liudvika Didžiulienė, C. Leonienė. Į Kauną atvyko apie 300 (tikslus skaičius nėra žinomas) atstovių iš visos Lietuvos. Daugumą sudarė baltos skarelės, ano meto drąsiausios ir šviesiausios kaimo moterys. Viena dalyvių Elena Gintilaitė-Šiflerienė pasakojo: „Kadangi suvažiavimas vadinosi lietuvių moterų, didelių ponų jame nebuvo, nes didžiųjų dvarų savininkai save skaitė lenkais ir su „litvomanais“ nedraugavo“. Po suvažiavimo į Vilnių grįžęs Juozas Tumas-Vaižgantas „Viltyje“ rašė: „Kaune viešbučiai pilni. Gatvėmis plaukia būriai moterų baltagalvių. Tai sodietės. Šen ten svyruoja kito dažo skrybėlė“.

Moterų suvažiavimas, vykęs Kauno miesto teatro salėje, pradėtas jautriu ir prasmingu eiliuotu K. Vanagėlio tekstu, sukurtu šiam įvykiui.

<...> O, moters! Jums duota galybė dangaus:

Jūs klausė didi milžinai!

Sutverkit stiprybę mūs krašto brangaus;

Te keliasi jis būtinai.

Jums veikiant, auginant jaunąsias kartas:

Brangioji tėvynė žaliuos:

Ir garbę ir laisvę senovės atras,

Didvyrių daugybę išduos!

Oi bus paminklinga dienelė šita

Visos atmintyj Lietuvos!

Atmins ją meilingai karta kelinta,

Ir bus ji brangi visados!

Lai Viešpats galingas padės jums nutart,

Kaip turite veikt, prakaitaut,

Kas gera, kas bloga viešai išsitart,

Kaip reikia tėvynei tarnaut.

Tingėjimą vykit iš krašto toli,

Degtinę ir rūkymą lauk!

Darbštumą, blaivumą ... jauni ir žili

Lietuviai temyli daug – daug! <...>

Skaitant „Pasveikinimą“ jaučiamos to meto lietuvių tautos nuotaikos.

Pirmininkauti išrinkta G. Petkevičaitė-Bitė. Prakalboje, pradėdama posėdį, ji akcentavo pagrindinę visų to meto Europos moterų judėjimų idėją − moterų ir vyrų lygybės būtinybę visose socialinio, ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. Įvardijo baisiausią nelygybės apraišką – prostituciją: kol moterys leis save žeminti, kol pasaulyje bus toleruojami nors vieni paleistuvystės namai, negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę.

Sustiprėjus rusų priespaudai lietuvių moterų suvažiavimo dienotvarkėn jau negalėjo patekti politiniai klausimai, todėl pranešimuose kalbama tik kultūrinėmis ir socialinėmis temomis. Programoje įrašyta 12 referatų, iš jų galima susidaryti vaizdą, kokie tuo metu buvo moterų rūpesčiai ir problemos. C. Leonienė skaitė pranešimą „Apie visuomenišką moterų padėjimą Lietuvoje ir jų kultūriškus uždavinius“. Jos nuomone, moters padėtis mažai kuo skiriasi nuo vergės, nes vyrai vieni valdė, teisė ir įstatymus tvarkė, todėl dabar moterų padėtis žemesnė už vyrų, joms atimta daugelis pilietinių teisių. Reikia šviesti moteris, gerinti maistą, aprangą, didinti švarą, gelbėti paleistuvystėje žūstančias merginas, kovoti su girtuoklyste, skatinti moteris aktyviai prisidėti prie tautiško darbo ir tiems uždaviniams siekti būtina organizuoti mokslą mergaitėms. Tuo metu mokyklos, jaunimo auklėjimas Lietuvoje buvo skaudi tema. Mokyklose vyko lietuvių rusinimas. Bendra krašto švietimo padėtis buvo didžiausias lietuvių rūpestis. Suvažiavime apie mokyklas ir lietuvių pareigas augančiai kartai kalbėjo G. Petkevičaitė, S. Kymantaitė perskaitė referatą „Apie Lietuvos istorijos mokymą“. E. Voitkevyčienės pranešimas „Apie moterų organizavimąsi ir laikraščio išleidimą“ sukėlė diskusijas. Ji siūlė įsteigti moterims skirtą laikraštį, nes moterys į jį rašytų drąsiau, be to, kitų tautų moterys, kovojančios už savo teises ir geresnį būvį, turi savo laikraščius. Tokiam sumanymui pasipriešino S. Kymantaitė – ji teigė, kad atskiras laikraštis tik įneštų antagonizmo tarp vyrų ir moterų, kad apie moterų reikalus reikia kalbėti vyrų spaudoje – taip jie pripažintų lygias teises moterims.

Kiti referatai plačiąja prasme buvo skirti socialiniams klausimams. M. Pečkauskaitė kalbėjo apie būtinybę ginti moterų garbę, Žemaitė – apie sodžiaus mergaičių skriaudas, Kobelinskytė analizavo profesinį moterų švietimą, Milašaitė akcentavo girtuoklystės panaikinimą Lietuvoje, E. Lebkauskienės referatas apėmė amatus, būtent audimą, Robašauskienė kėlė klausimus, susijusius su daržovių ir vaisių pramone. Žemaitės referatas „Sodžiaus mergaičių skriaudos“, anot O. Pleirytės-Puidienės, buvo vienas įdomiausių, nes rašytoja šnekėjo daugumai suvažiavusiųjų suprantamiausia kalba. Kalbėjo taip, kaip savo apysakose, – vaizdavo sunkią merginų ir moterų padėtį sodžiuose. Labai gyvai ir įtaigiai pasakojo apie mergaičių skriaudas, nes neturtingų tėvų dukterys jau dešimties metų išeina svetur arba vaikų auklėti, arba gyvulių ganyti, ir jomis niekas nesirūpina, sodietės tampa tėvų, vyrų ir sūnų vergėmis. Kartu Žemaitė nurodė ir pačių moterų kaltes, primygtinai pabrėždama jų apsileidimą ir girtavimą, kuris esąs praplitęs ne tik tarp vyrų, bet ir tarp moterų.

Manoma, kad S. Kymantaitės „Atsišaukimas į lietuves“ galėjo būti pranešimas apie suvažiavimo nutarimus ir kvietimas pradėti organizuotis.

Moterys, inteligentės ir valstietės, atidžiai ir smalsiai klausė kiekvieno referato, kiekvieno pasisakymo. Kai atėjo metas diskusijoms, suvažiavimo pirmininkė G. Petkevičaitė leido kiekvienam, išėjusiam į tribūną, pasisakyti, nes manė, kad dalyvavusiems toks išsikalbėjimas gali atnešti daug naudos, sukelti naujų minčių ir jausmų. Todėl kalbėjo moterys, tarp jų ir sodietės, pasisakė partijų deleguoti vyrai – jie suvažiavimo dalyviais nebuvo laikomi, bet diskusijose dalyvauti galėjo. Kalbėjusieji atvirai nurodė, kad negerovių priežastis yra rusų šeimininkavimas Lietuvoje. Kalbėta, kad vyrų lietuvių inteligentų yra mažai, o moterų dar mažiau, nes jos turi mažiau galimybių lavintis. Moterys bekalbėdamos taip įsidrąsino, kad iš vyrų patiriamas skriaudas dėstė viešai, nieko į vatą nevyniodamos, kalbėjo apie stipriai Lietuvoje paplitusią vyrų girtuoklystę ir dėl to patiriamas moterų skriaudas. Buvo nutarta Rusijos Dūmai išsiųsti peticiją dėl degtinės pardavinėjimo panaikinimo Lietuvoje. Prašoma degtinę vaistinėse pardavinėti tik pagal gydytojų receptus. Peticija buvo surašyta lietuviškai ir nusiųsta Lietuvoje išrinktam Dūmos atstovui A. Bulotai.

Pasibaigus suvažiavimui moterys išsiskirstė nusiteikusios kelti visuomenės dorovę, plėtoti švietimą, gerinti moterų ir mergaičių padėtį bei kovoti dėl pilietinių ir politinių moterų teisių. M. Pečkauskaitė laiške P. Augustaičiui rašė, kad moterų suvažiavimas padarė malonų įspūdį, buvo netikėta, jog „mūsų sodietės taip norėtų žengti pirmyn ir taisyti savo gyvenimą“.

Parengė Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotoja Eglė Rankauskienė, 2024.