1922-ųjų gruodžio 24-ąją Biržų – Pasvalio apskrities Vaškų kaime gimė būsimoji lietuvių literatūrologė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Vanda Zaborskaitė (1922–2010).

Vidurinę mokyklą 1941 m. baigusi Panevėžyje, būsimoji mokslininkė tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universitetą, kurį 1946 m. baigė su pagyrimu. 1947–1951 m. mokėsi Mokslų akademijos Lietuvių literatūros instituto aspirantūroje. Aspirantūra – aukštojo mokslo studijos, skirtos mokslininkams rengti. Sovietinėje Lietuvoje aspirantūra įvesta 1947 m., ją baigus ir apgynus disertaciją, suteikiamas mokslų kandidato laipsnis.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas itin vertingas V. Zaborskaitės mašinraštis – tyrinėjimas „Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ su pačios autorės intarpais, taisymais ir akademiko K. Korsako pastabomis. Darbo apimtis – 190 lapų. Gaunamų eksponatų knygoje nurodyta, jog tai diplominis darbas. Tačiau paskutiniame puslapyje įrašyta 1950 metų sausio 15-osios dienos data leidžia manyti, jog minėtas tyrinėjimas susijęs su V. Zaborskaitės studijomis aspirantūroje. Paaiškėjo, kad tai yra V. Zaborskaitės kandidatinė disertacija apie Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“, kurios dėl to meto politinės situacijos apginti negalėjo, nors temą pasiūlė darbo vadovas K. Korsakas motyvuodamas: Tai įdomi tema, be to, ji tiks visiem laikam, ir dabar, ir vėliau ji būtų pakankamai įdomi.

V. Zaborskaitė atsakingai tyrinėjo Maironį, suprato, kad aštriai susidūrė su situacija, kai ideologinių rėmų nevalia peržengti. Bet bandė. Apie tai byloja ir įrašas dienoraštyje 1949 m. vasario 2 d.: Parašyti darbą kuo geriausią literatūriniu požiūriu, čia bus jo vertė. Išvengti objektyvios klaidos. / Viešpatie, padaryk stebuklą, kad aš galėčiau nebūti šventvage.

Pirmąją darbo dalį K. Korsakas visiškai atmetė, pataręs skaityti „Tiesos“ vedamuosius ir pakeisti žodyną. V. Zaborskaitė ėmė skaityti Lenino raštus ir rašė tekstą taip, kaip mokėjo: vartojo marksizmo šalininkų citatas ir bandė nenutolti nuo esminių Maironio kūrybos bruožų. Ideologinė cenzūra buvo apraizgiusi visas literatūros ir jos mokslo sritis, tad nenuostabu, jog darbo pratarmė pradedama citata iš A. Sniečkaus ataskaitinio pranešimo LKP(b) suvažiavime, o visas darbas persunktas marksistinėmis idėjomis, terminais, citatomis, kurių K. Korsako nuomone, vis tik nepakako. Beveik kiekviename lape – pastabos, taisymai, reikalavimai keisti terminus arba teiginius pagrįsti marksizmo ideologų citatomis.

Darbo pradžioje autorė, apžvelgdama ankstesnius Maironio kūrybos tyrinėjimus, mini J. Tumą-Vaižgantą, V. Mykolaitį-Putiną, K. Korsaką, V. Katilių. Pastaroji pavardė pabraukta raudonai ir šalia K. Korsakas pieštuku įrašo pastabą Katilius – neminėtinas.

Neįtiko ir skyriuje „Terp skausmų į garbę“ – pirmasis poemos variantas“ V. Zaborskaitės pateiktas požiūris apie varpininkų veiklą: Praktinė varpininkų veikla ėjo dviem kryptim: iš vienos pusės buvo skatinamas ekonominis lietuvių stiprėjimas, žemės ūkio gerinimas, prekybos, amatų augimas; iš antros – išvarytas platus baras švietimo srity <...>“. Šalia paskutiniojo citatos teiginio užrašyta K. Korsako pastaba: „? Varpininkai tai tik propagavo!

Autorės pavartotą terminą ekonominės raidos sąlygos darbo vadovas siūlo keisti į kapitalistinių santykių vystymasis.

Tokio pobūdžio pastabų yra daugybė, o tituliniame puslapyje pieštuku surašytos darbą apibendrinančios K. Korsako pastabos: Nepaprastai būdingas trūkumas: visame darbe nėra, berods, nė vienos citatos ar atsirėmimo į VKP(b) trumpąjį kursą! Apskritai, darbe per maža citatų iš marksizmo klasikų, iš tarybinės literatūros ir spaudos. Be to, maža citatų ir šaltinių nurodymų, darbas dėl to atrodo daugiau ne tiriamojo mokslinio pobūdžio, o etiudinio kritikos pobūdžio. Nereikia savęs nuskurdinti!

Žinoma, jau pati tyrinėjimo tema stalinizmo gyvavimo laikotarpyje buvo reakcinga, o ką bekalbėti apie orios mokslininkės tyrinėjimo metodiką, bandymus pabrėžti Maironio kūrybos esmę ir jo talento svarbą. Žinoma, prisitaikyti V. Zaborskaitė bandė, jau pratarmėje pažymėdama: Buržuazinės Lietuvos ideologai ir politikai tautiniame sąjūdyje ieškojo idėjinių savo valstybės pagrindų, nacionalizmo, tautinės neapykantos ir net fašizmo pateisinimo. Yra būtinas reikalas demaskuoti šitas klaidinančias pažiūras ir pritaikyti konkrečioms Lietuvos gyvenimo sąlygoms bendras marksizmo klasikų, ypač drg. Stalino, mokslo tezes apie tai, kad tautiniai sąjūdžiai, dalinai sutapdami su liaudies išsivadavimo judėjimais, savo esme visados lieka buržuaziniai, kad juos sukelia ir jiems vadovauja pavergtosios nacijos buržuazija, kovodama dėl rinkų su viešpataujančios klasės buržuazija. Neabejotinai svarbu išryškinti atskirų ideologinių grupių vaidmenį tame sąjūdyje, jo santykį su kylančiu darbininkų judėjimu. Šiandieną toks tyrinėjimo tikslas atrodo neįmanomas, sovietinių pokario ideologų reikalavimai mus, gyvenančius demokratinėje visuomenėje, šokiruoja.

Pati V. Zaborskaitė knygoje „Autobiografijos bandymas“ atvirauja: paėmiau Korsako pasiūlytą temą apie Maironį ir iškilo sąžinės, apsisprendimo klausimas. <...> Maironis kunigas, Maironio pasaulėžiūra, „Jaunoji Lietuva“, ką su visu tuo daryti? Tau dilema: arba meluoji ir sakai tai, ko negalvoji, arba kažkaip kitaip: ar apeini tuos klausimus, ar juos kitaip sprendi ir tada jau turi trauktis iš šito kelio. <...> Tada turbūt ir susiformavo pagrindinė nuostata, kurios laikiausi per visą sovietmetį, kad yra du skirtingi dalykai: giluminės religinės krikščioniškos tiesos ir išorinis politinis gyvenimas, <...> ir kad reikia rasti būdų tarp tų dalykų išlaviruoti, atsiribot ir nespręst, nemeluot šitais esminiais klausimais, stengtis juos apeiti ir eliminuoti, o likt politinėj, visuomeninėj partinių dalykų plotmėj.

V. Zaborskaitės studijų aspirantūroje metais vyravo Stalino kultas, politinė situacija buvo sudėtinga, kiekvienas santvarkai netinkamas žodis, terminas galėjo tapti kelialapiu į Sibirą. Situacija per trejus aspirantūroje praleistus metus taip pat labai pasikeitė. Kai stojau į aspirantūrą, dar buvo reliatyviai palygint kažkokia laisvė ar bent laisvės regimybė, o tada buvo išleisti tie garsūs CK nutarimai <...>,– prisimena V. Zaborskaitė. Tad ir Maironio kūrybos tyrinėjimas tapo dideliu iššūkiu. Ir ne tik Maironio tema skambėjo pavojingai – iki Stalino mirties neapginta nė viena lituanistinė literatūrologinė disertacija,– pokalbyje su A. Švedu paminėjo V. Zaborskaitė.

Kandidatinės disertacijos rašymo ir gynimo problemas, tuometinę savo būseną V. Zaborskaitė atskleidžia autobiografijoje: Šalia darbinių problemų iškilo sąžinės problema: Maironis – kunigas. Kaip nušviesti su kunigyste, tikėjimu, Bažnyčia susijusius aspektus. <...> Atskyriau esminius tikėjimo dalykus, kuriuos nusprendžiau eliminuoti iš svarstymų rato, ir visuomeninį klero reiškimąsi, kurį nusprendžiau nušviesti ir vertinti, kiek sugebėsiu, objektyviau. Čia manęs neturėtų varžyti baimė į dalykus žvelgti kritiškai. Gera ir patikima atrama man buvo M. Roemerio „Litwa“. Taip buvau lyg ir išsprendusi pagrindinę Maironio interpretavimo problemą (tautiniai klausimai man atrodė ypatingų sunkumų nekelią), tačiau kiekvienu konkrečiu klausimu jaučiausi tarsi vaikščiočiau ant peilio ašmenų. <...> Viskas išsisprendė palyginti lengvai ir man palankiai <...>. Disertacijos rankraštį teko padėti į stalčių: įvyko baigiamasis aspirantūros posėdis, kuriame be Korsako, dalyvavo Žiugžda, gal Doveika ar dar kažkas, ko neprisimenu. Žiugžda pavartė darbą, kažko paklausinėjo ir tarsi liko patenkintas. Buvo konstatuota, kad aspirantūra sėkmingai baigta, egzaminai išlaikyti, disertacija parašyta. Po to mane pasikvietęs Korsakas pasakė, jog politinė situacija esanti tokia, kad apie gynimą nesą ko galvoti, nes tokios temos niekas nesiimsiąs oponuoti. Jis nepasakė, kad ir jis, kaipo vadovas, nematąs galimybės viešumoj pasirodyti. Likti institute jis man nepasiūlė, matyt, galvodamas, kad iš tokios darbuotojos būsią daugiau bėdos negu naudos. <...> Taip ir baigėsi mano aspirantūra, neatvėrusi jokių akademinės karjeros perspektyvų <...>.

Tik 1957 m. V. Zaborskaitė apgynė disertaciją visiškai kita tema „Kova dėl realizmo lietuvių literatūros kritikoje 1905–1917 metais“ ir gavo filologijos mokslų kandidato laipsnį. Maironis taip ir liko vienu iš reikšmingiausių jos tyrinėjimo objektų. 1968 m. išleistą monografiją „Maironis“ mokslininkė pristatė kaip disertaciją filologijos mokslų daktaro laipsniui ir ją apsigynė 1969 m.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė