2023 m. vasario 11-ąją minėjome žymaus vokiečių kalbininko, Humboldtų universiteto profesoriaus, baltisto, polonisto, rašytojo – novelių apie J. Bretkūną autoriaus, artimo Vydūno bičiulio, gabaus menininko Viktoro Falkenhano 120-ąsias gimimo metines. Šis be galo plačių interesų žmogus buvo įsimylėjęs Lietuvą, bendravo su daugybe lietuvių mokslininkų, kultūros istorikų, vertėjų. Vydūno dvasia suartino jį ir su muziejininke, Vydūno tyrinėtoja Joana Dauniene, kitais Literatūros muziejaus darbuotojais. Taip muziejuje kaupėsi profesoriaus V. Falkenhano rinkinys, kuriame šalia vertingų dokumentų, nuotraukų, piešinių, yra ir V. Falkenhano smuikas.

Gimęs Katenhofe, augęs Karaliaučiaus krašte – Ragainėje, vėliau – Tilžėje, V. Falkenhanas susižavėjo lietuvių kalbos skambumu. Tai supratęs, meninės prigimties, svajingo būdo ir lakios vaizduotės tėvas Paulis Falkenhanas, padovanojo sūnui Vydūno parengtą knygą „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“, išleistą Tilžėje 1912 m. Tuo metu formavosi ir kiti iš tėvo paveldėti polinkiai menui – muzikai ir dailei. Namuose nuolat skambėjusi muzika ugdė muzikinę klausą. Netikėtai skleidžiasi polinkis dailei – Viktoras bando iliustruoti išgirstus pasakojimus, pasakas. Tikėdamasis,  kad sūnus studijuos tapybą, tėvas pasamdo jam piešimo mokytoją. Tačiau lietuvių kalbos žavesys vilioja ją tobulinti ir, puikiai ją išmokęs, V. Falkenhanas nueina pas Vydūną į svečius, norėdamas padėkoti už parengtą vadovą. Tai buvo lemtinga pažintis, lėmusi artimą šių dviejų kūrėjų draugystę, suformavusi vydūnišką V. Falkenhano gyvenimo filosofiją.

Augęs ir brendęs Mažojoje Lietuvoje, jis išmoko lietuvių ir kuršininkų (Kuršių nerijos latvių) kalbas ir visam laikui pamilo lietuvių kalbos skambumą, tautosaką, dainas. Lietuvoje pirmą kartą apsilankė 1931 m., prieškario Vilniuje studijavo kalbotyros mokslininkui svarbias hebrajų, lenkų ir rusų kalbas. Vilniuje, Rūtų gatvėje, grįžusi iš Rusijos gyveno rusų tapytojo Valentino Justickio žmona su dukrele Nina. Šiuose namuose būrėsi inteligentų bendruomenė, buvo muzikuojama, skambėjo fortepijonas, sambūrio siela buvo kompozitorius Konstantinas Galkauskas. Pakviestas pasisvečiuoti, V. Falkenhanas susipažino su jaunąja Vilniaus rusaite Nina ir 1936 m. kovo 5 d. Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje ją vedė – likimas V. Falkenhaną dar glaudžiau susiejo su Lietuva ir lietuvių tauta.

Pagrindinė V. Falkenhano veiklos sritis – kalbos mokslas, bet menas – piešimas, tapyba, keramika ir muzika – buvo ir liko neatskiriama jo gyvenimo dalis.

Apie savo gyvenimą Vokietijoje profesorius savo bičiuliui, lietuvių knygotyrininkui, kultūros istorikui D. Kaunui 1977 m. pasakojo: Mano butas yra Treptovo parke. Jei ne medžiai, matyčiau Tarybinio kareivio paminklą. Atsibundu apie 6 val. ir net anksčiau. Prie lovos stovi stalas su knygomis. Man malonu gulėti ir dirbti. Lipu iš lovos, tik kai reikia kelti vaikus į mokyklą. Po to paprastai vėl atsigulu, jei nereikia eiti į universitetą ar dar ką nors daryti. Dienotvarkės nėra. Kiekviena diena skirtinga. Paskaitos būna prieš ir po pietų. Yra įvairių užsiėmimų. Turiu pramogų. Dalyvauju keramikų kursuose. Turime dirbtuvę, akademiškai išlavintą vadovą, nemokamai gauname medžiagų. Vieną mano keramikos darbelį galite pamatyti Kaune. Kitas dalykas – mėgstu piešimą, tapybą. Dirbu gana daug. Yra geras vadovas. Kartą per savaitę lankau smuikininkų kursus. Be to, groju ir altu. Pakankamai darbo turiu ir su esperantininkais. Esu jų mokslo sekcijos vadovas. Būna posėdžiai, reikia sakyti kalbas. Sutikau todėl, kad visame krašte veikia daug pavienių grupių, kurias būtina burti.

Išties, įkopęs į gyvenimo viršukalnę, mokslininkas susižavėjo smuikavimu. Nuo to laiko smuikas jį lydėdavo visose kelionėse. Juo grieždavo vasaromis gyvendamas Rūtų gatvėje Vilniuje, atvykęs atostogų į Lietuvą. Seną medinį namą ramioje Antakalnio gatvelėje užliedavo smuiko garsai ir Vivaldžio muzika...

1987 m. Amžinybėn iškeliavusio profesoriaus atminimu, rūpinosi jo žmona Berbel Falkenhan. Žinodama artimą vyro ryšį su muziejumi, ji perdavė daug vertingų eksponatų. Ypač džiaugiamės ponios padovanotu ištikimu V. Falkenhano kelionių draugu smuiku, kurio korpusas pagamintas iš vientiso neklijuoto medžio, su pieštais ūsais ir fabrikiniu stryku.

V. Falkenhanas gebėjo derinti mokslininko ir menininko talentus: Supratimas, kokius reikalavimus asmenybės jėgoms kelia mokslas iš vienos ir menas iš kitos pusės, turėtų perspėti kiekvieną mokslininką nemėginti konkuruoti su profesionaliais tapytojais, smuikininkais ir t.t. Vis dėlto aš norėčiau kiekvieno mokslininko asmenybės gyvybingumo ir veržlumo dėlei patarti skirti savo gyvenime kaip galima daugiau dėmesio menui...

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė