Vasario 28 d. minėjome vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus 220-ąsias gimimo metines. Rašytojo karjerą M. Valančius pradėjo istorijos veikalu „Žemaičių vyskupystė“, kurį, pasak paties autoriaus, „dviejuose tomuose parašiau, dar seminarijos Rektoriumi būdamas. Išspausdinau 1500 egzempliorių 1848 m.“ „Žemaičių vyskupystės“ sumanymas, kai kurie panaudoti šaltiniai, pasirinkta veikalo rašymo kalba – lietuvių – susiję su istoriku Simonu Daukantu. Tokių istorijos mokslo knygų, kaip S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.) pasirodymas lietuvių kalba anuomet buvo tikra sensacija. „Žemaičių vyskupystę“ M. Valančių paragino rašyti S. Daukantas, šioje knygoje yra išnašų, rodančių, kad autorius gavo iš S. Daukanto paramą.                                      
Intensyviausiai prie „Žemaičių vyskupystės“ rašytojas dirbo 1845–1847 m. M. Valančiui 1845 m. tapus Varnių seminarijos rektoriumi, atsivėrė plačios galimybės naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Tačiau bažnytiniai archyvai ne vieninteliai šaltiniai Žemaitijos istorijai atskleisti, istorikas M. Valančius buvo išstudijavęs Jono Lasickio „Apie žemaičių dievus“, Motiejaus Srijkovskio „Kroniką“, S. Daukanto „Istoriją žemaitišką“ (rankraštį). Iš viso knygoje remtasi trisdešimt šešiais spausdintais veikalais ir trylika archyvų bei rankraščių. Tai rodo autoriaus erudiciją ir norą kuo detaliau ir išsamiau aprašyti pasirinktą faktą ar įvykį. Daugelis istorikų, recenzuodami „Žemaičių vyskupystę“, pabrėžia M. Valančiaus objektyvumą – pavyzdžiui, rašydamas apie Lietuvos krikštą, autorius 26 paragrafą pavadina „Žemaičiai per nenorą krikštijasi“, nors tas faktas nėra parankus katalikų bažnyčiai. Ištikimas tiesai M. Valančius nenutyli dvasininkų vaidų, raganų bei burtininkų deginimo, nešališkai aprašo priemones, kurių katalikų bažnyčia ėmėsi prieš protestantizmo plitimą.                          
Vyskupas M. Valančius aprašo ir pasaulietinius dalykus – XV–XIX a. švietimo įstaigas („Apšvietimas Žemaičių vyskupystės“, „Mokslinyčios“), miestelių istorijas, pažymi žemaičių moralinius bruožus („Elgimos žemaičių“). Literatūros istorijai ir bibliografijai svarbus antro tomo skyrius „Mokyti lietos [valstybės] vyrai“ kuriame apibūdinami lietuvių literatūros ir raštijos darbininkai. Nedideliame kelių lapų skyriuje M. Valančius pirmasis lietuvių kalba išspausdino Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Stanislovo Čerskio, Pranciškaus Šrubauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos trumpas biografijas, taip pat pamini Petrą Roizijų, Motiejų Srijkovskį, Kalikstą Kasakauskį ir jo lietuvių kalbos gramatiką, Simono Groso žemaičių kalbos gramatiką (1835 m.). Ypač vertingas M. Valančiaus sudarytas botaniko J. A. Pabrėžos rankraštinių darbų sąrašas, nes dalis dingusių rankraščių dabar žinomi tik iš šios apžvalgos.                                                 
Autorius neigiamai apibūdina Mykolo Olševskio knygą „Broma atverta ing viečnastį“: „Knygos tos yra nieko liečios [be vertės], nes turi saviep daug netikimų pasakų.“                             
„Žemaičių vyskupystėje“ paminėtas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Jokūbo Morkūno „Postilė“ (išleista Vilniuje 1600 m.), Kėdainių protestantų knygos. Iš viso „Žemaičių vyskupystėje“ užfiksuota keturiasdešimt lietuviškų knygų bei rankraščių, kai kurie – pirmą kartą. M. Valančius pateikia knygų leidybos duomenų: nurodo tiražus, kritikuoja spaustuvių daromas klaidas, pateikia fragmentiškų žinių apie platinimą, populiarumą.
Iškalbinga ir pačios „Žemaičių vyskupystės“ leidimo istorija. 1852 m. carinės administracijos paskirtas lietuviškų knygų cenzorius šventikas Antanas Petkevičius konstatuoja, jog autoriaus samprotavimai „yra netinkami ir išdėstyti be reikiamos pagarbos ir palankumo teisėtai vyriausybei“, o 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, žmonių praminto Koriku, įpėdinis Konstantinas Kaufmanas uždraudžia platinti „Žemaičių vyskupystę“ kartu su kitais lietuviškais leidiniais.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje M. Valančiaus rinkinyje saugomi keli „Žemaičių vyskupystės“ pirmojo, 1848 m., leidimo egzemplioriai. Ypač vertingas vienas – labai geros būklės, įrištas į rusvos odos viršelius, puoštus ornamentiniais aukso spalvos įspaudais, su žalvarine sagtimi. Knygos nuotraukas čia ir pamatysite.
 

Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė