Vienas ryškiausių lietuvių avangardinės dramaturgijos atstovų, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Ostrauskas parašė ir išleido per dvidešimt knygų. Beveik kiekviename kūrinyje – arba pavadinime, arba tekste – yra sąsajų su klasikine muzika. Retas kuris žino, kad rašytojas pasižymėjo unikalia klausa bei kerinčiu balsu. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos archyvalijos, kurios patvirtina ir iliustruoja jo talentą. Gimęs vargoninio choro vadovo, kanklininko Konstantino Ostrausko bei Onos Urbaitės šeimoje, būsimasis dramaturgas nuo mažumės gėrė klasikinės muzikos garsus. K. Ostrauskas nuo ketverių sėdėjo šalia tėvo prie vargonų ir stebėjo, kaip gimsta stebuklingi garsai. Kaune buvo įstojęs į Jaunimo teatrą – lavino balsą. 1944 metais pasitraukęs iš Lietuvos mokėsi Liubeke, vėliau – Pabaltijo universitete Hamburge, Pinneberge – filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą. Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir muzika, tiksliau – dainavimas, kurį studijavo pas profesorių Vladą Ivanauską. Rinkinyje saugomas dokumentas, kuriame pažymima, kad buvo Muzikos studijos klausytojas, lyrinis baritonas, turi puikią muzikinę klausą. Anuomet DP stovyklose stigo ne tik vadovėlių bei knygų, bet nebuvo ir natų. K. Ostrauskas kruopščiai ir kantriai perrašinėdavo savo mylimiausius kūrinius. Rinkinyje saugomi jo natų sąsiuviniai: „Jaunystės dienų dainininko ambicijos „repertuaras“, perrašytas daugiausiai mano paties, retkarčiais muziko, mano artimo bičiulio Jono Švedo, įvairiose bibliotekose, pradžioje dar mokantis Liubeko lietuvių gimnazijoje, o vėliau daugiausiai Pabaltijo universitete, 1946–1949 metais su kai kuriais mano vertimais.“
Atvykęs į Ameriką, Kostas Ostrauskas ieškojo darbo teatre, buvo priimtas į Niujorko operą, tačiau būsimai žmonai Danutei į Vokietiją parašė: „operos pajacu nebūsiu“. Jau anuomet į pirmą planą buvo iškelti ambicingi tikslai – siekti mokslo ir pasinerti į kūrybą. Nuo 1950 metų studijavo Pensilvanijos universitete baltistiką ir slavistiką; apsigynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Nuo 1952-ųjų iki 1989 metų dirbo šio universiteto bibliotekoje, o 1958–1978 metais buvo tos bibliotekos Muzikos skyriaus direktorius. Rinkinyje saugomi K. Ostrausko rankraštiniai straipsniai, rašyti „Lietuvių enciklopedijai“: daugiausia apie muziką – jis buvo atsakingas už visuotinės muzikos skyrių. Artimas draugas R. Šilbajoris yra laiške rašęs, kad, išklausęs operą, tuoj atsiversdavo Kosto straipsnį „Lietuvių enciklopedijoje“. Taigi muzika rašytoją lydėjo iki gyvenimo pabaigos...
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė