Šie metai ženklina Vytauto Janavičiaus (1924–1995) šimtmetį. Rašytojo vingiuotas gyvenimo kelias driekėsi iš Lietuvos per Vokietiją į Australiją... Ir vėl, apsisukęs, parvedė į Lietuvą. Tikėta ir siekta atkurti, atstatyti savo vaikystės „svajonių pilį“ – Aleksandrijos dvarą...

Įdomaus eksponato skiltyje norėtume pristatyti vieną ypatingai svarbų rašytojo biografijai egodokumentą – laišką, rašytą 1950 metais gruodžio penktą dieną iš Sydnėjaus bičiuliui, mokytojui, patarėjui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Abu jaunuoliai susitiko ir susipažino Freiburge, studijavo, kūrė, rašė, rengė literatūrinius vakarus. Viltingai tikėtasi sugrįžti į Lietuvą, deja, likimas negailestingai vieną nubloškė į Ameriką – į Baltimorę, o kitas atsidūrė egzotiškame Australijos kontinente, tačiau jų bičiuliški ryšiai nenutrūko iki gyvenimo pabaigos. A. Nyka-Niliūnas švelniai vadino V. Janavičių Tučiu. Laiškuose kvietė draugą persikelti į Ameriką, vildamasis dirbti bendrus lietuvybės puoselėjimo ir kultūros darbus. A. Nykai-Niliūnui rūpėjo bičiulio kūryba: „Mes su Bradūnu išleisime turbūt žurnalą. Vienas numeris, manau, tikrai išeis. Todėl Tu būtinai atsiųsk šiam reikalui pirmąjį savo romano skyrių, kurį mes ten įdėsime. Šiam reikalui laikau ir Pupos novelę. Mūsų žurnalo neišėjimo atveju atspausdinčiau „Aiduose“. Būtinai perrašyk mašinėle, pridėk pavadinimą, savo pavardę ar slapyvardį ir t. t. ir kalbos dalykus palik man. Taip pat būtų gerai, jeigu Tu parašytum ir kokį nors straipsnį literatūrinėmis ar panašiomis temomis ir tuo būdu palengvintum mano naštą, kuri man teks čia pakelti. Gerai būtų, jeigu abu su Pupa pavarytumėte ir eilėraščių. Žurnalas bus labai griežto pobūdžio. Daug kam teks įkąsti. Nors ten kompanija ir nebus rinktinė, bet mūsų šaly šiomis [sąlygomis] geresnės ir negalima suorganizuoti. Šiaip jau spauda čia tragiškoje padėty. Visur viešpatauja „kandys“. Tamsybė visais frontais žengia pirmyn, nesutrukdoma jokio pasipriešinimo. Vienintelė išimtis yra „Aidai“, nors ir jie jokiu būdu nepateisina savo egzistencijos. „Nemunas“ irgi nekoks. Viso to priežiūros yra vadovaujančiose pozicijose stovinčių žmonių obskurantizmas. Skaitydamas laikraščius susidarau įspūdį, kad ir Australijoje iškilo paviršiun visokis šlamštas ir kuria taip vadinamąjį kultūrinį gyvenimą, t. y. organizuoja parodas, koncertus, apie kuriuos „nepaprastai palankiai atsiliepia vietos spauda“. Tavo Nyka“ (Baltimore, 1950 10 22).

Išskirtiniu laišku-liudijimu apie kūrybinio kelio pradžią, yra V. Janavičiaus laiškas A. Nykai Niliūnui, rašytas 1950 m. gruodžio penktą dieną. Jaunasis kūrėjas prašo patarimo, kritiško žvilgsnio, vertinant jo debiutinį tekstą „Vaikystė“. Šis kūrinys buvo sumanytas kaip romanas, tačiau pirmučiausiai pateiktas tik kaip fragmentas, arba apysaka.  Reikia pastebėti, kad sumanymas parašyti romaną taip ir liko neužbaigtas, kaip ir nepavyko atstatyti Aleksandrijos. Laiške rašytojas įvardijo pasirinktą slapyvardį – Tomas Staniškis, tačiau debiutinis kūrinys, paskelbtas žurnalo „Literatūros Lankai“ puslapiuose, pasirašytas – Jono Staniškio vardu. Tekstas rašytas juodu rašalu ant dvilapio, popierius nuo laiko bėgsmo kiek pageltęs... V. Janavičius rašė: „Kartu su šituo laišku turėtumei gauti ir pirmąjį mano skyrių, kurį, kaip pamatysi, pavadinau „Vaikystė“. Parašiau ištrauką iš rašomos apysakos, nors ir galvojau apie romaną, tačiau šiuo atveju, kadangi jis dar toli gražu nebaigtas, pasilieku sau šiek tiek laisvesnis. Labai esu Tau dėkingas už tai, kad pats pasiūlei peržiūrėti (kiek ten Tau įmanoma, kalbą, tiktai jeigu darysi daug pakeitimų nesivargink perrašinėdamas, bet greitai atsiųsk man, aš techniškąją perrašinėjimų pusę atliksiu. Šiaip, būtų žinoma gerai, jei sutalpintum į vieną numerį, nes aš nelabai įsivaizduoju, kur tą rašinį galima būtų perskirti. Tačiau tai tiktai mano užgaida, kuri Tavęs teneįpareigoja ir nejausk, jei sąlygos vien, daug ką bus prieš mano valią. Aš jau negrūmosiu ir nesikrimsiu ir Tavęs nekeiksiu. <...> Užmiršau nusiuntęs įdėti slapyvardį, todėl perduodu jį čia: Tomas Staniškis. Gal ir juokinga ji Tau atrodys, bet tai nėra visai sugalvota pavardė, kurį laiką buvau ja, nors ir be reikalo, prisidengęs. Tiktai vardą pakeičiau, kad kantrus tikrasis ta pavarde žmogus nepaduotų manęs į teismą. <...> Tavo Tutis.“ 

V. Janavičiaus debiutinis romano fragmentas: „Vaikystė“ sulaukė ypatingo palankumo ir aukšto vertinimo. A. Nyka-Niliūnas laiške V. Janavičiui rašė: „Mielas Tuti, „Literatūros lankai“ sukėlė nemaža susidomėjimo... <...> Visiems labai patiko Tavo „Vaikystė“. Sakysim, toks Kėkštas, tik gavęs iš mūsų rankraštį, parašė laišką, kuriame tavo darbą laiko geriausiu iš visų jo matytų mūsų beletristikos gabalų paskutiniais metais. Panašios nuomonės buvo Kaupas, Blekaitis, Janulis ir t. t. Ir tik vienas Blekaitis įtarė, kad tai Tu. Aš tai rašau ne dėl to, kad Tau būtų labai svarbi kieno nors nuomonė, bet lyg ir norėdamas pagrįsti savo nuomonę, kurią aš jau Tau esu daug kartų dėstęs, o pagaliau gi reiktų šiek tiek skaitytis ir su publika. Visgi svarbus dalykas, kad Tave ne tik skaito, bet ir junta. Visiems atrodo kažkas nauja, negirdėta pas mus. Janulis Sandrai rašytame laiške Tave vadina lietuvišku Proust. Įdomu bus dabar skaityti Tavo naująjį dalyką ir palyginti su pirmuoju. Silpnapročio kandidatūros į pavadinimą, nors ir nežinodamas, kas ten bus rašoma, nepalaikau. Kažin kaip perdaug grubus ir atstumiantis pavadinimas. Aš visuomet ir žiaurų dalyką pavadinčiau švelniau. Sakysim, Proust pavadinimus aš laikau idealiais, bet visiškai man nepatinka Herman Hesse ir Thomas Mann veikalų pavadinimai. <...> Lik sveikas, mielas Tuti. Sveikink Aldoną ir mažuosius ir pats būk laimingas. Visuomet Tavo Nyka“ (Baltimore, 1952 12 16).

Toks palankus vertinimas tapo savotišku paskatinimu toliau rašyti ir kurti, nors V. Janavičiui išeivijoje teko dirbti sunkius fizinius darbus ir tik retsykiais prisėsti prie savo sumanytų kūrinių. Parašė ir išleido du romanus – „Pakeliui į Atėnus“ ir „Nevykėlio užrašai“; parodiją „Laiškai sūnui“; sukūrė pjesės scenarijų – „Aukso puodas“ (parašė anglų kalba, vertė Saulius Repečka). V. Janavičiaus Jubiliejinis gimtadienis kviečia mus dar kartą žvilgtelti ir atrasti mums mažai žinomą talentingą rašytoją.

Daugiau skaitykite virtualioje parode „Aš nenoriu pasakoti, aš noriu būti pasakojamu… Vytauto Stepono Janavičiaus 100-čiui“ »»

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė