Minėdami rašytojo, vertėjo, žurnalisto, esperantininko Pulgio Andriušio 115-ąsias gimimo metines, pristatome įdomų eksponatą – karikatūrų laikraštėlį „Šepšeliada“, kurį jis sumąstė ir leido 1924–1926 m. mokydamasis „Aušros“ gimnazijoje Kaune. Tiek savo forma, tiek atvirai išreikšta nuomone apie pedagogus – tai buvo išskirtinis reiškinys to meto mokyklinėje spaudoje. Iš viso buvo išleisti trys laikraštėlio numeriai, juos P. Andriušis iliustravo ir parašė pats.
Baigęs penkias klases Utenoje, P. Andriušis įsidėjo kepalėlį duonos ir pėsčias iškeliavo tęsti mokslų į Kauną. Be egzaminų jis buvo priimtas į šeštąją „Aušros“ gimnazijos klasę. 1923 m. Kauno pirmajai gimnazijai buvo suteiktas „Aušros“ gimnazijos vardas, kuris paskatino gimnazistų visuomeninio aktyvumo proveržį, prisidėjusį ir prie šios mokymo įstaigos laikraštėlių atsiradimo. Gimnazijoje ėję leidiniai lavino būsimų žurnalistų, rašytojų, įvairių kultūros sričių darbuotojų įgūdžius, taip pat išreiškė ir moksleivių nuomonę mokymo, auklėjimo, kūrybos ir kitais klausimais.
Vienas aštriausių tokios pozicijos reiškėjų buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos karikatūrų laikraštėlis „Šepšeliada“. Tai buvo P. Andriušio bandymas sujungti du savo pomėgius: rašymą ir dailę, pratęsiant Utenos gimnazijos laikraštėlio „Pirmieji žingsniai“ leidybos patirtį. Savo atsiminimuose „Septinton įleidus“, atspausdintuose jo „Rinktinių raštų“ pirmame tome (Bostonas, 1968), apie „Šepšeliados“ atsiradimą jis rašė: „Aušros“ gimnazijoje mano vienaklasis K. Kaveckas, A. Miškinio buvo pramintas Šepšeliu, pravardė greit prigijo, mat, nešiojo susivėlusią čiuprą, labai lipšnus, landus vaikinas. Septintoj klasėj, susižavėjęs Homero „Odisėja“ ir Virgilijaus „Enejida“, ėmiau pats vienas leisti neperiodinį šapirografuotą laikraštėlį „Šepšeliadą“, kur savo posmeliais ir piešinėliais apdainavau mokytojų bei klasės draugų nuotykius aukštaitiškos liaudies dainelės melodija. Ir to visai neepinio humoro strėlių smaigaliai daugiausiai buvo nukreipti į matematikos mokytojo (A. Račiukaičio), didžiai griežto ir nervingo, pusę. Jį mokiniai vadindavo „Krušėju“. Šią pravardę mokytojui sugalvojo P. Andriušis.
Atsiminimuose apie P. Andriušį žurnalistas Vincas Rastenis rašo: „Kauno „Aušroj“ jis vėl ėmė leisti „laikraštėlį“. Tik čia jau be jokios organizacijos ar ideologinės globos ar priežiūros, o pats vienas nepriklausomas, niekieno už rankutės nevedamas. Pats leidėjas, pats redaktorius, pats bendradarbis, pats spausdintojas, pats ir platintojas. Turiny – nei informacijos, nei indoktrinacijos, nei agitacijos, nei idėjų ar svajonių deklaracijos, o tik linksmi arba ir kandūs, daugiausiai eiliuoti ir paties redaktoriaus piešinėliais iliustruoti pasišaipymai iš savo gimnazijos kasdienybės reiškinių, ypač nemėgiamiausių mokytojų. Tai buvo „Šepšeliada“ – leidinukas su pretenzija į pavidalą – žurnalinį, į turinį – beletristinį. Tik dar tolokai nuo vieno ir kito.“
Nors P. Andriušis tik linksmai šaipėsi iš savo mokytojų ir gimnazijos kasdienybės reiškinių, keliant iš septintos klasės į aštuntąją, jis sulaukė mokytojo A. Račiukaičio keršto – pastarasis išvedė gimnazistui dvejetą, dėl kurio būtų reikėję likti septintoje klasėje kartoti kurso. Gimnazijos direktoriui M. Biržiškai tarpininkaujant, dvejetas buvo ištaisytas į trejetą su minusu ir iškelta sąlyga, kad P. Andriušis paliks „Aušros“ gimnaziją ir pereis į kitą mokyklą. Antrąją ir trečiąją „Šepšeliados“ dalį P. Andriušis išleido jau mokydamasis Kauno profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų gimnazijoje, bet laikraštėlis ir toliau buvo platinamas „Aušros“ gimnazijoje. Antrosios „Šepšeliados“ dalyje jis vaizdavo „Aušros“ gimnazijos mokytojus, labai vykusiai nupiešė gausybę juos parodijuojančių karikatūrų. P. Andriušio nuomone, „Aušros“ mokytojų kolektyvas formavo tam tikrą grupę, kurios siekiai buvo „krušti ir sukrušti“ mokinius. Jis norėjo atspindėti mokinių pavaldumą mokytojams, todėl antroji „Šepšeliados“ dalis jau buvo tarsi revoliucinio pobūdžio aktas.
Paskutinis „Šepšeliados“ numeris buvo atspausdintas jau ne šapirografu, o opolografu. P. Andriušio žodžiais tariant, jis jau nebuvo epiškai šaltas, bet pilnas dyglių ir spyglių „Aušros“ gimnazijos mokytojams, labiausiai – tuometiniam direktoriui Mykolui Biržiškai bei P. Andriušį „užsisėdusiam“ matematikos mokytojui A. Račiukaičiui. Viename piešinyje buvo pavaizduotos futbolo rungtynės, kur „Aušros“ pedagogai vietoj sviedinio spardo kaukolę, apmautą uniformine gimnazisto kepure.
Autorius leidinį išplatino savo buvusiems klasės draugams, o vieną egzempliorių nusiuntė paštu M. Biržiškai. Direktorius jį demonstratyviai suplėšė lietuvių kalbos pamokos metu, tačiau klasiokai skutus surinko, o P. Andriušis juos suklijavo, nufotografavo, pagamino atvirutes ir kaip atminimą padovanojo savo draugams.
Parengė muziejininkė Marija Kaškonienė