Žvelgiame į fotografiją, kurioje šaunus būrys menininkų švenčia J. A. Herbačiausko išleistuves į Lenkiją. Rašytojas sėdi apsuptas žymių rašytojų, žurnalistų ir aktorių  Metropolio restorane Kaune. Iš dešinės du asmenys neatpažinti, trečia sėdi aktorė Marijona Rakauskaitė, J. A. Herbačiauskas, dainininkė Adelė Galaunienė, žurnalistas Juozas Keliuotis, Juozas Banaitis, Kazys Jakubėnas, du asmenys neatpažinti, Jonas Aistis, Paulius Slavėnas, Antanas Miškinis, geografas Kazys Pakštas, rašytojo žmona Teona Herbačiauskienė, Liudas Gira. 1933 m.

Kodėl J. A. Herbačiauskas nusprendė išvyksti iš laisvos Lietuvos, kurią mylėjo ir ilgėjosi gyvendamas Lenkijoje? Prisiminkime šio rašytojo ir literatūros kritiko gyvenimą.

Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) – gimė ir augo Lietuvoje, mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Už lietuviško kalendoriaus skaitymą (juk buvo spaudos draudimo laikai) caro valdžios pašalintas iš paskutinės gimnazijos klasės, išvyko į Lenkiją. Studijavo Varšuvoje ir Krokuvoje, tačiau ilgėjosi Lietuvos. Pakviestas B. Sruogos ir V. Krėvės atvyko į Kauną. Nuo 1923 m. lenkiškai dėstė Lietuvos universitete lenkų kalbą ir literatūrą. Studentai mėgo ir lankė jo paskaitas.

J. A. Herbačiauskas – originali asmenybė, rašė lietuviškai ir lenkiškai. „Ir kas jo anuometiniame mažame Kaune nepažinojo?! Kone kasdien galėdavai jį pamatyti ar tai Laisvės alėjoje, ar Mickevičiaus gatvėje prie universiteto, o dažniausiai anuometinėje Kauno žurnalistų – artistų susitikimo populiarioje vietoje – Konrado kavinėje...“ – rašė Valentinas Gustainis. (Atsiminimai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje) „Juoda plačiabrylė skrybėlė dengė jo gana vešlius, ilgus, širmus plaukus. Juodas platus šilkinis kaspinas, kaip tai buvo mada nešioti menininkams 19-to amžiaus pabaigoje, pūpsodavo jo pakaklėje. Drabužiai būdavo juodos, arba labai tamsios spalvos. Vidutinio ūgio jo stotas buvo lieknas, primindavo įsivaizduojamo asketo figūrą.“ Apie šio originalo gyvenimą nedaug išlikę realių faktų. „Mano autobiografija?! Kam ji reikalinga? Juk piktos valios žmogelių šmeižtai ir plepalai sudarys apie mane tikrą mokslo daviniais paremtą legendą! Būsiu toks, kokiu mane padarys piktų legendų kūrėjai“, – buvo įsitikinęs rašytojas. Tai buvo lenkiškos kultūros augintinis, mylėjęs Lietuvą ir Lenkiją bei svajojęs apie bendrą valstybę. Tuo metu toks požiūris buvo Lietuvoje nepopuliarus. Po Vilniaus okupacijos visi piktinosi Lenkijos valdžia. „Lietuva savos rūšies „Dantės pragaras“. Ji žmogaus būdo paskutinis žiauriausias etapas. Tik Lietuvoj išbandytas žmogus – tikras žmogus“ – karščiavosi J. A. Herbačiauskas. „Nėra man Lietuvoj jokio gyvenimo, esmi jai nereikalingas“ – piktinosi rašytojas, susipykęs su VDU vadovais. Dėl įvairių nesusipratimų ir konfliktų su B. Sruoga, universitetas nusprendė J. A. Herbačiauską atleisti iš lenkų kalbos lektoriaus pareigų. Apkaltino jaunimo demoralizavimu, paskyrė 320 litų pensiją. Muziejuje saugome pasipiktinusio rašytojo laiškus įvairioms redakcijoms ir organizacijoms. „Kauno organizuoti niekšai mane gyvą, mane dvasia jauną, brutaliai braukia iš gyvųjų knygos.“ Įskaudintas ir negalėdamas taikytis su pažeminimu rašytojas nusprendė grįžti į Lenkiją, kur prabėgo jo jaunystė. Herbačiausko išleistuvėse, suruoštose keli mėnesiai prieš išvykimą, J. Aistis pasakė pirmą viešą kalbą, ragindamas likti Lietuvoje. J. A. Herbačiauskas pašoko nuo stalo ir sušuko: Kaip aš galiu pasilikti tame krašte, kur taip supuvęs jaunimas? Jis nori, kad aš nusilenkčiau Lipčiui – pipčiui, Šeiniui – ikniui! (Iš J. Aisčio knygos „Apie laiką ir žmones“)

Derėtų keletą žodžių tarti apie ištikimą rašytojo palydovę – žmoną Teoną. Kupinus pagarbos žodžius įrašė jai „Dievo šypsenose“ 1929 m. „Mano gyvų skausmų pasirinktą rinkinį – mano sielos gėlyno bukietą – saulei lydint kapuosna – mano numylėtą Aušrinę sveikinant – pašvenčiu netolimos ateities Moteriai, kurios pirmtakūnę išvydau mano draugės Teonos skaisčioj esybėj. Ji man apreiškė tikros meilės galybę ir jos stebukladaringą gyvybę.“ Teona Herbačiauskienė buvo graži moteris, išsilavinusi, bendraujanti, turėjo daug draugių, pasėdėdavo ir Konrado kavinėje. Mylėjo vyrą ir visada jam pritardavo.

Išleistuvėse buvo pasakyta daug gražių žodžių apie J. A. Herbačiausko kūrybą ir asmenybę, prašyta susitaikyti ir pasilikti Lietuvoje, bet įsiaudrinęs rašytojas nepaklausė.

J. A. Herbačiauskas su žmona išvyko iš Lietuvos, mirė Lenkijoje.

Rašytojų rinkinių skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė