Balio ir Vandos Sruogų šeima įkurtuvių naujajame name Ramiojoje gatvėje (dabar B. Sruogos g.) proga gavo itin vertingą dovaną – meno kūrinius – tris japoniškas graviūras iš Paryžiuje įsigytos 24 vnt. kūrinių kolekcijos. Kolekcija neįprasta. Joje yra beveik visų garsiausių Edo epochos japonų dailininkų darbai, kuriuose atsispindi pagrindiniai žanrai: portretas, peizažas, buitinis žanras, augalų ir paukštelių atvaizdai.

Šias tris neįprastas gaviūras padovanojo menininkė, tautodailininkė Ona Bagnickaite, gyvenusi Žemaitijoje, netoli V. Sruogienės tėvų, Kazimiero ir Jadvygos Daugirdų, dvaro Būgiuose  –  Santeklių dvare. Su ja Sruogų šeimą siejo ne tik artima kaimynystė, bet ir labai graži draugystė.  

Sruogų šeimai dovanotų graviūrų autorius – Suzuki Harunobu (1724 ar 1725–1770). Dailininko talentas atsiskleidė išraiškingose spalvotose graviūrose, vaizduojančiose grakščias moteris intymių peizažų ir interjerų fone. Jis išgarsėjo šiais  spalvotais raižiniais: „Gražuolės, laužiančios slyvos šakelę“, „Įsimylėjėliai apsnigtame sode“, „Šeši Tomagava upės vaizdai“, „Aštuoni elegantiški Edo vaizdai“, „Skirtingų metų laikų poezija“ ir „Žaliųjų namų (rūmų) gražuolės“ (1765–1770). Trys pastarojo ciklo graviūros (Žiema, Pavasaris, Vasara) ir  papuošė Sruogų namus.  

O. Bagnickaitė – Onulė, taip ją vadindavo – Santeklių dvaro Žemaitijoje, vadinamo Mergelių dvaru, palikuonė. Šiame dvare ji buvo auginama kaip ir kitos našlaitės, kurioms suteikdavo pastogę ir išsilavinimą. Buvusios šio dvaro savininkės apsiimdavo auklėti neturtingas gabias mergeles. Būgiuose, kuriuose labai dažnai lankydavosi rašytojo šeima, susitikimai su O. Bagnickaite būdavo mieli ir įdomūs. Puikus išsilavinimas – M. K. Čiurlionio bendramokslė Varšuvos meno mokykloje, penkerius metus gyvenusi ir studijavusi tapybą Paryžiuje, vėliau Rusijoje baigusi audėjų kursus. Grįžusi į Lietuvą, 1918 metais, Santeklių dvare įsteigusi audimo dirbtuvę.

Deja, išsamesnių biografinių žinių apie asmenybę labai  mažai. Tiktai V. Sruogienė Čikagoje 1971 metais rašo apie O. Bagnickaitę Paryžiuje, iš kurio liko nuostabus prisiminimas – meilė ir graviūros: „Ką Bagnickaitė veikė Paryžiuje, patekusi į bohemos ratelį, ji man, savo draugės dukteriai − nedaug tepasakojo tik kartais patikėdavo kaip ji ištisus penkerius metus gyvenusi japonų kolonijoje, kaip ji vertinusi visai skirtingą, bet nepaprastai subtilią japonų kultūrą, pagaliau, kaip ji rengėsi tekėti už vieno japono dailininko, vardu Saito. Tasai Saito priklausė samurajų luomui, ir, kai mirė brolis, buvo priverstas grįžti į Japoniją ir vesti velionies našlę…. Bagnickaitė grįžo į Lietuvą ir daugiau apie tą japoną nieko negirdėjo“.

1940 metais menininkės gyvenimas keitėsi. Nacionalizavus dvarų turtus, Santeklių dvare rasta 21 graviūra buvo perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui. O. Bagnickaitė buvo ištremta iš Lietuvos. Ji mirė ligoninėje, Altajaus krašte, mažame apskrities miestelyje Oguduj.

Parengė B. ir V. Sruogų namų-muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Birutė Glaznerienė