2022 m. sausio 23 d. minėjome prozininkės, žymiausios Klaipėdos krašto rašytojos, autobiografinių romanų ir apysakų kūrėjos Ievos Simonaitytės (1897–1978) 125-ąjį jubiliejų.  Rašytojo Petro Cvirkos rinkinyje aptinkame vertingą žymaus tarpukario fotografo Karlo Baulo nuotrauką, kurioje įamžinta svarbi akimirka: Lietuvos valstybinės literatūros premijos laureatė Ieva Simonaitytė, gavusi šią premiją, taria žodį. Centre sėdi poetas, dramaturgas, vertėjas Petras Vaičiūnas, dešinėje – rašytojas Petras Cvirka. Kitoje pusėje – I. Simonaitytės parašas juodu rašalu. Matome jos vardo inicialą „E“, mat rašytoja  iki „Aukštujų Šimonių likimo“ pasirodymo buvo Evė. Ir vėliau niekados nesirašė Ieva – tik Evė arba Ėvė.
    1935 m. įsteigiama Valstybinė literatūros premija (5 tūkst. litų), kuri 1936 m. paskiriama  I. Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Savamokslė rašytoja jį rašo visą dešimtmetį, slapta išsitraukdama iš stalčiaus rankraščio lapus Klaipėdos seimelyje, kur dirba mašininke. Ilgus metus prabarškinusi rašomąja mašinėle įvairiose įstaigose, pabėga nuo to „prakeikto lažo“ ir sunkiai, bet pavyksta „nutverti gyvenimą už apynasrio“: 1935 m. išleidžia savo pirmąjį romaną, kaipmat susilaukusį visuotinio pripažinimo ir susižavėjimo. I. Simonaitytė išgarsėja, priimama į Rašytojų sąjungą, o nuo 1936 m. gali atsidėti vien literatūriniam darbui, jai paskiriama pensija.

    Romane vaizduojama tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, vienos giminės kelių kartų istorija, tautinės savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metais. Rašytoja „suvokė romaną kaip muziejinę saugyklą, kurioje galima užkonservuoti lietuvninkų gyvenimo būdą. Buities realijos ir autentiški vietovardžiai, senoviškos kalbos lytys ir specifiniai drabužių ar trobesių pavadinimai jos romane virto etninių vertybių poetiniais ženklais, kurie bylojo apie lietuvninkų teisę gyventi šioje žemėje iš kartos į kartą. Likimas įsibrauna kolonistų  pavidalu į uždarą tautinės būties erdvę – senbuviai išvaromi iš savo namų, kur viešpatavo taurumas, santaika ir grožis“ (Vytautas Kubilius, „Ieva Simonaitytė“: Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 451). Pasak literatūros istoriko V. Kubiliaus, ji „pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke. <...>  Galima sakyti: I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę – rašytoją.“

    Rašytoja pedagogei, fotomenininkei ir savo bičiulei Onai Pajedaitei 1974 m. su humoru papasakojo nuotaikingą istoriją apie premijos įteikimą: „Parašius „Šimonis“, aš nesitikėjau, kad išspausdins „Keleivyje“ (Klaipėdoje leistame dienraštyje), bet atidaviau redaktoriui. Šis perskaito per naktį, kitam duoda. Ir tas perskaito per naktį. Ir nutaria: čia ne laikraščiui, reikia išleisti veikalu. Atskira knyga. Išveža į Kauną, į Švietimo ministeriją. Patinka ministro pavaduotojui Masiliūnui, paskaito ir Knygų leidimo sekretorius – Liudas Gira. Ir jis pritaria.

    Apie tai sužinojęs, „Eltos“ darbuotojas, kuris vežė į Kauną, sutinka mane grįžtančią iš Seimelio išskėstom rankom: „Ievute, Ievute! Tavo knygą žada išleisti...“ – „Eik eik! – sakau. – Ar papaiko? Ale kas?“ Suspiriu žingsnį, ir jau namie. „Mama, – sakau, – mama! Ar tu tvirtai sėdi? Ar, ar tvirtai sėdi? Tai klausyk! Tik tu paklausyk: mano „Šimonis “ leidžia. Mano „Šimonis “…“

    Sulaukiau ir žinios, kad tikrai leis. Honoraras – du tūkstančiai litų. Tais pinigais jau galima važiuoti pasigydyti ( I. Simonaitytė, būdama penkerių, susirgo kaulų tuberkulioze, tapo raiša). Alga Seimelyje taip pat nebloga. Aš jau gyvenu geram bute. Motina vaikšto su kriukiais – ir jai skauda koją. Sesuo mokosi. Kitko nieko nenorejau – tik pasigydyti. Važiuoju į Kauną tarptautiniu vagonu: antra klase. Kaune susipažįstu su Masiliūnu, Čiurlioniene, Liudu Gira.

    Leidimo reikalais į Kauną ir dažniau teko nuvykti. Kartą Liudas Gira man sako: „Ievute, už tą knygą, žinai, dar gausi literatūrinę premiją. Taip! Premiją!“

    Tikrai gaunu žinią: atvažiuok – duosią tą premiją. Kaip aš susirūpinau, lyg į kaktą daužta. Sostinė! Iškilmės! Kuo apsirengt, kaip pasipuošt?  Mano pažįstama pataria: būtinai juodą suknią, skrybėlaitę, baltas pirštines. „Eik eik! Paikoji, iš kur aš tai gausiu!“ Skrybėlaitę ir pirštines ji man surado...

    Kaune pasitiko Čiurlionienė, Liudas Gira, Dovydėnas ir kiti. Nuveža į viešbutį „Sen Žermen“. Apgyvendina pirmame aukšte. Liudas Gira paima į savo globą, supažindina su programa. Pasilieku viena susitvarkyti. Sėdu ant lovos – kažkas koją kutena. Čiupt čiupt – blakė. Po paraliais! Kambarys blakiuotas! To betrūko! Nors tu skliausk ausis… Ir aš paskambinu, sakau, kur jūs mane apgyvendinot? Tik atsiprašė, tuoj perkėlė į kitą. Aš apsitvarkiau, skubu pas Liudą Girą. Bet mano nuotaika jau sujaukta... O baltos pirštinaitės taip ir lieka užmirštos ant stalo...

    Premijos įteikimas iškilmingas. Salė pilnutėlė. „Pirmoji valstybės premija – Ievai Simonaitytei už „Aukštujų Šimonių likimą“! – penki tūkstančiai litų...“ Įteikia ir pirmąjį knygos egzempliorių, pergamente, su parašais, ir čekį (tą egzempliorių atidaviau į Universiteto biblioteką, į Tornau rankas). Ir dabar, ir dabar jau aš galiu važiuoti į Šveicariją gydyti koją.

    Tai tokia šitos mano meilės istorija – pirmosios knygos istorija... “ (Ona Pajedaitė, „Ji buvo Simonaitytė“, Vilnius: Vaga, 1988, p. 38-39).

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė