Šiemet prisimename poetą ir prozininką Henriką Algį Čigriejų (1933–2016), poetine ir smulkiosios prozos formomis įprasminusį daugelį svarbių prigimtinių motyvų. Kūrėjas priklauso 1958 m. Vilniaus universiteto absolventų-lituanistų kartai, esmingai prisidėjusiai prie lietuvių literatūros vyksmo ir plėtotės. Tų metų Istorijos-Filologijos fakulteto laidos lituanistai fundamentaliai praturtino lietuvių literatūros istoriją. Tai Juozapas Girdzijauskas, Jonas Juškaitis ir kiti. Šiai legendinei kartai priskirtini ir kiek vėliau universitetą baigę J. Aputis, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova. Jų kūrybos kelrodis ir dvasinė atrama nelengvu, dar pokariu alsuojančiu studijų laikotarpiu buvo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas.

H. A. Čigriejaus ir J. Apučio keliai susikryžiavo anksti: Vilniaus universitete ir „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Vėliau visą gyvenimą juos siejo ir nuoširdi bendrystė (asmeninė bei kūrybinė), ir pomėgis prakalbinti medį, gebėjimas jausti jo šilumą. H. A. Čigriejus, su meile ryškinantis medinio paukštelio kontūrus, ir J. Aputis, palinkęs prie savo varstoto Zervynose. Dvasinė jungtis per medį, tokį svarbų lietuvio dvasiai, jungtis tarp Vilniaus ir Dzūkijos.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi H. A. Čigriejaus nupiešti draugiški šaržai, bloknotai ir užrašų knygelės su poeto sukurtais eskizais, kurie tarsi poetinės miniatiūros pasakoja savas istorijas. Juose ryški formos stilizavimo linkmė, apibendrinanti aukštaičio dvasios įvairumą. Muziejaus fonde saugomi piešiniai atskleidžia iki šiol mažai kam žinomą poeto talentą. Vis dėlto įveikti didelį konkursą į tuometinį Dailės institutą H. A. Čigriejui nepavyko, o ir poeto tėvas džiaugėsi sūnaus pasirinkimu studijuoti Vilniaus universitete, netgi yra išsitaręs: „Jeigu tu eitum ant mokytojo, tai aš paskutines kelnes nusimaučiau.“ (Iš 2012-12-19 R. Kmitos pokalbio su H. A. Čigriejumi). H. A. Čigriejaus estetikos samprata glaustai pateikta atsakymuose į J. Apučio suformuluotus anketos klausimus: „Grožio išaiškinti neįmanoma arba bent be galo sunku. Grožis turi būti atrandamas.“ (Metai, 1993, Nr.3). Akį patraukia apie 1989 m. nupieštas J. Apučio šaržas, spinduliuojantis šviesų žvilgsnį į gyvenimą, H. A. Čigriejui charakteringą šiltą bičiulio vertinimą. Įsižiūrėjus matyti subtiliai perteikti veido išraiškos, šukuosenos niuansai. Tai lyg sukonkretintos minties atodangos (V. Daujotytė, Vyresniųjų poezija: tarp praeities ir dabarties, Naujausioji lietuvių literatūra 1988–2002, Vilnius: Alma littera, 2003, p. 88). J. Apučio šaržui svetimas formos abstraktumas. Vaizdu H. A. Čigriejus užfiksavo ne tik veido kontūrus, bet ir per daug bičiulystės metų išjaustą J. Apučio asmenybės gelmę. Poetas šaržams ir savo išdrožtiems mediniams paukšteliams pavadinti buvo sugalvojęs deminutyvinę J. Apučio vardo formą – Juozaputis. Ją galima vertinti ir kaip išradingą vardo ir pavardės dūrinį. Šaržo apačioje H. A. Čigriejus įrašė: „Naujosios lietuvių literatūros generolas Juozas Aputis, kurio antpečių nežiaumojo jokia karvė.“ Šiuo vaizdingu užrašu pabrėžiama tvirta J. Apučio idėjinė pozicija, antpečio ženklas – Dievo karvytė, ekvinokcijos boružėlė, pats aukščiausias žmogiškumo įvertinimas, visu gyvenimu užsitarnautas laipsnis, nuolat jaučiant atsakomybę Dievui, Tėvynei, artimui (R. Stankevičius, H. A. Čigriejaus kūryba pakvipo apyniais. Respublika. 2011 m. liepos 3 d.).     

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas