Elena Mezginaitė – poetė, žurnalistė, nepaprastai kūrybinga asmenybė. Šį rudenį švęstų 80-metį... Jos nemini literatūros vadovėliai ir chrestomatijos – tarsi nematoma, tačiau yra. Poetė, kilusi iš kaimo, gyveno ir kūrė Panevėžyje. Aš manau, kad nėra labai didelio skirtumo, kur gyventi. Todėl, kad svarbiausia poetui gyventi su savimi. Jeigu jis neturi savęs, jo neišgelbės jokie miestai, nei jokios nuošalės.

 Poetas, literatūros kritikas, artimas Elenai žmogus Valdemaras Kukulas rašė: Sakau – Elenos Mezginaitės fenomenas, nors turėčiau sakyti: mūsų literatūrinės savimonės, savivokos fenomenas, jei tos pačios E. Mezginaitės bendražygiui, bendragenčiui S. Jonauskui reikėjo sulaukti tam tikro kūrybinio nuovargio metų, kad būtų atpažintas kritikų, skaitytojų ir įvairių premijų dalintojų. Kažkas panašaus iki šiol „nutikinėjo“ ir E. Mezginaitei, nors jos geriausių eilėraščių „kritinė masė“ buvo jau seniai susiformavusi. Trūko tik postūmio, kažkokio netikėto posūkio mūsų literatūrinės konjunktūros greitkeliuose, ir pripažinimo būtų sulaukta.

Elena Mezginaitė gimė 1941-ųjų paskutinę spalio dieną Petriškiuose Rokiškio rajone. Vėlų rudenį maži ateinam, / kai rugiai jau suvežti į kluonus / ir saulėlydis mums pranašauja vėją. / Vėlų rudenį pavargę grįžtam, / kai užartos kvepiančios ražienos / juodu juodžemiu pavasarį kartoja. / Vėlų rudenį nustebę žiūrim, / kaip mažutis klumpantis kolumbas / bėga prie arimo: „Mama, žemė! / Vėlų rudenį – / kol rugiai nesuvežti į kluonus / ir saulėlydis mums pranašauja vėją. E. Mezginaitės eilėraštis Gimimo diena iš pirmojo rinkinio Vasarų vieškeliais 1975 m.

Aukštaitijos poetė baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Galiu tik pasidžiaugti, kad Universitete mums „sutvarkė“ lietuvių kalbą, o pasaulio literatūrų, filosofijos istorijos, žinoma, teko tik trupiniai. Vilniaus universitete E. Mezginaitė susipažino su poetais – nuo Sigito Gedos iki Marcelijaus Martinaičio. Vėliau dirbo įvairiose Panevėžio laikraščių redakcijose, iki paskutinės gyvenimo dienos – „Panevėžio balso“ redakcijoje. Eilėraščius rašė nuo žalios vaikystės. Išleido kelias poezijos knygas – Vasarų vieškeliais, Skardis, Provincijos tango, Šaltas ginklas. E. Mezginaitė kūrė pjeses, rašė apie Panevėžio lėlių vežimo teatrą, rengė kitų poetų knygas. Svajojo apie dar vieną eilėraščių rinkinį Balti vilkai, turėjo daugybę kūrybinių sumanymų.

Poetės eilėraščių rinktinė Mano senas drauge su nuostabia fotografo iš Panevėžio Gintaro Lukoševičiaus nuotrauka išėjo 2006-aisiais po tragiškos poetė mirties. E. Mezginaitė mirė 2005-ųjų vasario devintąją. Knygą Mano senas drauge sudarė Elenos bičiuliai Valdemaras Kukulas ir Jonas Strielkūnas. Poetui J. Strielkūnui E. Mezginaitė dedikavo eilėraštį Vietoj išpažinties. Knygoje sudėta visa skelbta E. Mezginaitės kūryba, taip pat eilėraščiai, nepatekę į rinkinius, kelios pjesės Lėlių vežimo teatrui, šiek tiek dienoraščio fragmentų.

Elenai būdinga vyriška, stoiška laikysena. Jai priimtinesnė buvo ir vyriška draugija. Viename pokalbyje E. Mezginaitė sakė: Dažnai vyrai silpnesni už moteris, todėl jiems reikia paramos. Aš mokėdavau juos išklausyti ir kartu neužkrauti savo problemų. Paprastai moterys mėgsta pasiguost, išsipasakot, paverkt... Jeigu šito nedarai, tampi priimtinesnė persona. Be to, gal turiu ir daugiau vyriškų bruožų. Nors savęs vyriška moterimi nelaikau, bet niekada nemėgau išduoti to, ką man sakė, ką patikėjo. Kartais net stebėdavausi, kad man kalba apie tai, ko jokiu būdu nenorėtų išduoti kitiems, net be išankstinių perspėjimų: „Niekam nesakyk!“, o juk yra posakis apie moteris: „Tik pasakyk jai, kad niekam nesakytų, tai tuoj žinos visas miestas, kaimas...“ Man be perspėjimų atskleisti dalykai visada likdavo tarp mūsų.

Pokalbyje apie vyriškąją ir moteriškąją poeziją, Elena teigė, kad niekada neskirstė poezijos į vyriškąją ar moteriškąją. Poezija arba yra, arba jos nėra. Kiekvienas rašo pagal savo individualybę ir valkata poetas parašys kitaip negu aristokratas, kuriam į lovą paduodama kava, vyno taurė ir paruošiama vonia su žolelių antpilu.

Nespalvotose fotografijose, saugomose MLLM fonduose, – Elenos Mezginaitės jaunystė sūpuoklėse prie beržų, 1958-ųjų rugpjūtis tėviškėje su seserimis, broliu, gryčia, suvargusia motina... Nors buvo niūroka, sakydavo, kad gali būti pakankamai bjauri, bet visose fotografijose matome Eleną besišypsančią.

Mažas kavos puodelis. / Ryto staigi liūtis. / Vaiko sunkumas šiltas. / Baltas arklys pakluonėj. / Miško gelsva tamsa. / Draugo klaustukas: „Būsi?“ / Darbo šventa kankynė. / Vakaras prie ugnies. / Jūros raudonas vėjas. / Kartą per šimtą metų – / tu vandenų akim. / Štai ir, atrodo, viskas.

Eilėraštis Ko man reikia iš rinkinio Provincijos tango.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė