Šiais metais minime pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos „Grammatica Litvanica“ (1653 m.) autoriaus Danieliaus Kleino (1609–1666) 410-ąsias gimimo metines. Lotyniškai parašytoje D. Kleino gramatikoje pirmą kartą sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos pastovesnės bendrinės kalbos normos. Įdomus faktas, kad gramatikoje autoriaus pirmą kartą pavartota ir mūsų kalboje įsitvirtinusi unikalioji lietuviška raidė ė.
Viena seniausių lietuvių kalba parašytų knygų, saugomų Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra 1776 m. išleista Danieliaus Kleino maldų knyga konvoliute [kelių atskirų kartu išleistų ar įrištų knygų rinkinyje], kuriame yra dvi knygos: 1) Adomas Frydrichas Šimelpenigis. Iš naujo perveizdėtos ir pagerintos giesmių knygos. Karaliaučius. Hartungo spaustuvė. 1776 m.
2) Danielius Kleinas. Naujos labai privalingos ir dūšioms naudingos maldų knygelesKaraliaučius. Hartungo spaustuvė. 1776 m.
Knyga gotišku šriftu, įrišta į rudos odos viršelius, restauruota.
Antrosios, D. Kleino knygos antraštė: „Naujos labbay privalingos ir dušoms naudingos maldų knygėlos, ponui Dievui ant garbes, žmonems ant nobažnystes, ir dušoms ant amžino išganimo sutaisytos, ir vierniems krikščionims, ypačey nobažniems ukininkams šoj musu Prusu Lietuvoj surašytos nuog M. Daniel Klein, Lietuv. Klebono Tilžej ir potam perveizdetos per J, B. Arch. Inst. Karalaučuje, 1776 išspaustos kaštais karalaus pas Gottl. Leber. Hrtungą.“
Ši Danieliaus Kleino 1666 m. parengta ir pirmą kartą išleista maldų knygelė iki XX a. pradžios buvo daug kartų perspausdinta. Muziejuje yra saugomas ir vėlesnis jos leidimas, išėjęs Karaliaučiuje 1891 m. kartu su Fridricho Kuršaičio „Pagerintomis giesmių knygomis“.
Štai keletas posmelių iš D. Kleino giesmės:
 
                           „Palaimoj esąs nedidžiuok,-
                              Nes veikiai gal pražūti;
                          Bėdoj nenusimink dabok,-
                               Gal kitas oras būti...
 
                        Varge kaip liūts stovėk drūtai
                              Ir nieko nebijokis,
                         Nes dievas vis taisys gerai,-
                               Jam tik paliecavokis [pavesk save].
                         Nė viens dar neest atrastas
                               Nei bus po tam ant svieto,
                         Kurs kokį būtų nenešąs
                               Sau kryžių užudėtą...“
 
Nors šiai giesmei daugiau nei 350 metų, tekstas yra suprantamas ir šiuolaikiniam skaitytojui.
                                                   

                                                              Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė