Rugsėjo 29 dieną minime Liudviko Kondratovičiaus, rašiusio Vladislavo Sirokomlės slapyvardžiu, 200-ąsias gimimo metines. Liudvikas Kondratovičius (1823–1862) – lenkų ir lietuvių poetas, publicistas, vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų, rašiusių lenkų kalba. Romantizmo dvasia ryški istorinėse poemose, vaizduojančiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį kaip negrįžtamą aukso amžių: „Kilmingasis Jonas Demborogas“, „Margiris“, „Duonos kąsnis", „Piastų duktė“,  „Senieji vartai“. Parašė vienas įdomiausių Lietuvos kraštotyros ir kelionių įspūdžių knygų: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ ir „Nemunas nuo versmių iki žiočių“,  kuriose autoriaus perteikta romantinė meilė Lietuvai, ypatingas gamtos pajautimas.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Vladislovo Sirokomlės rinkinyje saugoma ir pirmoji iš minėtų kelionių įspūdžių knygų. Tai knyga lenkų kalba „Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“ – „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, išleista dviem tomais Vilniuje 1857 ir 1860 m. Buvęs knygos savininkas juos įrišęs į vieną knygą. Knygose rašoma apie autoriaus keliones 1854–1858 m. į Trakus, Stakliškes, Jiezną, Punią, Medininkus, Kernavę, Kauną ir kitas istorines Lietuvos vietas. Antrojo tomo pabaigoje yra XII skyrius, kurį rašytojas pavadina „Kelionė iš Vilniaus į Kauną“ ir nurodo šios kelionės maršrutą: „Išvykimas iš Vilniaus – Sustojimas Vievyje – Žiežmariai – Pono burmistro nuotykis – Rumšiškės – Nemuno slenksčiai – Senojo Pažaislio aprašymas – Atvykimas į Kauną“. Keletą lapų V. Sirokomlė skiria 1858 m. aplankytam Kaunui, kurį stebi susižavėjusiu žvilgsniu:

„Išvažiavus iš gražaus lapuočių miško, ant kalno kaip ant delno pasirodo Kaunas, kuriame daug poeto apdainuotų istorijos paminklų. Štai prie Nemuno slėnis, kuriame „Laumės audžia pavasario rytą / Žaliąją veją, žiedais iškaišytą: / Slėnio gražesnio nerasi pasauly...“ Žmonės jį vadina Mickevičiaus vardu. Štai nuostabūs ąžuolai ir liepos, kurių pavėsyje Lietuvos poetas mėgdavo svajoti. Štai smiltingos Nemuno pakrantės. Miestas prie mūsų kojų. Akys perbėga jo bokštų viršūnėmis ir nuklysta į kitą Nemuno krantą, į kerinčias Aleksoto kalvas, kurios prie pat Lenkijos karalystės sienos. Iš kitos pusės sidabrine juosta miestą apglėbusi Neris puola prie šaltos Nemuno krūtinės, ir abu kartu plaukia į jūrų gelmes. Pravažiuojame gražią Šv. Kryžiaus bažnyčią, priklausančią karmelitams, paskui pravoslavų kapines su slavišku užrašu: „Ateikite pas mane, kenčiantieji žemėje, ir aš jus nuraminsiu.“ O štai elektrinio telegrafo stotis. Laidai, ištempti ant aukštų stulpų, nusitęsia į šiaurę – Peterburgo – ir į vakarus – Varšuvos – kryptimi. Tai jau civilizuotoji Europa. Nusičiaudėk tik per telegrafą, ir Paryžiuje iškart tau atsakys: „Į sveikatą!“

Įvažiuojame į miestą. Ilga gatvė, nuo seno vadinama Rokitų gatve, ir jos tąsa – Didžioji, arba Dominikonų, gatvė, gana siaura, daug gražių namų, krautuvių, viešbučių. Minia žydų. Gatvę puošia pora senų bažnyčių. Yra netgi du knygynai ir „Lietuviškas viešbutis“, kuriame paprastai veikia laikinasis teatras. Įvažiuojame į keturkampę turgaus aikštę, kurioje stovi didingas geležinis paminklas, caro Nikolajaus I įsakymu pastatytas prancūzų atėjimui ir atsitraukimui atminti. Turgavietę supa gražūs mūriniai namai, ją puošia panaši į bažnyčią miesto rotušė. Keturkampėje turgaus aikštėje gyvena gubernatorius, yra pašto stotis, buvusi Jėzuitų bažnyčia, arklių paštas, pora viešbučių, kelios krautuvės. Visur bruzdesys, zuja puskarietės. Sukame į kairę nuo Dominikonų gatvės, važiuojame turgaus pakraščiu, paskui Pranciškonų gatve leidžiamės prie Nemuno. Kairėje stovi Pranciškonų bažnyčia. Kauno neaprašinėsime, nes mūsų tikslas – netolimos išvykos iš Vilniaus. Miestas šis yra vertas, kad juo domėtųsi ir senovės istorikai, ir poetai. Jis neaprašomai gražus, nepaprastai svarbi jo prekybinė reikšmė, jo turtinga praeitis, daug vilčių žadanti ateitis. Trijų upių santakoje, kaip širdis arterijų susiliejime, Kaunas jau šiandien koncentruoja visą Lietuvos gamybą. O kas gi bus, kai tebetiesiamas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis atvers Kaunui dar du turtėjimo kelius. Padidės Kauno reikšmė, sukunkuliuos prekybos srautas, ir taps jis europiniu požiūriu turtingiausiu Lietuvos miestu.“ (cituota iš knygos: V. Sirokomlė. Iškilos iš Vilniaus po Lietuvą. Vertė Kazimieras Umbražiūnas. Vilnius. 1989 m.)

Keletas muziejininko komentarų: tekste minimas poetas – Adomas Mickevičius, Rokitų gatvė – dalis dabartinės J. Gruodžio gatvės, Didžioji arba Domininkonų gatvė – dabartinė Vilniaus gatvė. Kai kurie statiniai išlikę iki mūsų dienų: Šv. Kryžiaus arba Karmelitų bažnyčia, Rotušė, Jėzuitų bažnyčia – Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, Kauno arklių pašto stotis, pastatyta 1828 m., – dabar pastatai Rotušės a. 17–20,  Pranciškonų bažnyčia – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. Neišlikusios V. Sirokomlės minimos pravoslavų kapinės, jos buvusios dabartinio Ramybės parko (šalia Vytauto pr.) teritorijoje, nėra ir Rotušės aikštėje stovėjusio caro Nikolajaus I įsakymu pastatyto iš ketaus išlieto paminklo 1812 m. karo pergalei atminti. Gatvėse nepamatysime ir autoriaus aprašytų elektrinio telegrafo stulpų – dar 1854 m. per Kauno miestą pravestais dviem elektrinio telegrafo laidais pradėtos siųsti pirmosios telegramos tarp Peterburgo ir Varšuvos, o 1855 m. Kaune įrengta pirmoji Lietuvoje elektrinio telegrafo stotis. Knygoje minimas kaip tebetiesiamas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, praėjus tik porai metų, pradėjo veikti jau 1861 m. Traukiniai riedėjo maršrutu Kaunas–Kybartai (tai buvo geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka).

Norėtųsi pakartoti Vladislovo Sirokomlės, rašiusio apie Kauną, pranašiškus žodžius: „Jis neaprašomai gražus, nepaprastai svarbi jo prekybinė reikšmė, jo turtinga praeitis, daug vilčių žadanti ateitis.“ Juk taip ir yra!

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė