Nedidelė Vaisių gatvė šalia Savanorių prospekto ir Žemaičių gatvės sankirtos nuo XX a. pradžios buvo tapusi jaukiu Samulevičių šeimos, atsikrausčiusios čia iš Viduklės apylinkių, prieglobsčiu. Mažos gatvelės ramybė ir ūksmė sunkiai derėjo su gausmu, sklindančiu iš pagrindinės miesto arterijos, kuriai pradžią davė 1836 m. nutiestas Peterburgo-Varšuvos traktas. Viename Vaisių gatvės šlaitų, besileidžiančių terasomis P. Kalpoko gatvės link, tarpukariu iškilo medinis dviaukštis namukas, kurį pasistatydino Raimundo Samulevičiaus tėvai – Vaclovas Samulevičius ir Stasė Vasiliauskaitė-Samulevičienė. Žaliakalnio vieta, nuo miesto centro pakilus Savanorių kalnu, turėjo turtingą meno aurą. Čia gyveno dailininko scenografo Ramazano Krinicko ir skulptorės Natalijos Luščinaitės, kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus ir dailininkės Reginos Lechavičiūtės, dailininko Petro Kalpoko ir baleto artistės Olgos Dubeneckienės, choreografės, Isadoros Duncan šokio tradicijos puoselėtojos Kiros Katerinos Daujotaitės, poetės Violetos Palčinskaitės tėvų šeimos.

Ant voko nurodytas Samulevičių namo adresas – Vaisių g. 16^a. Čia greičiausiai ir buvo R. Samulevičiaus parašytas laiškas sau, kurio pabaigoje nurodyta parašymo data – 1965 m. lapkričio 30 d., kontrastuoja su antroje pastraipoje brėžiama laiko riba – 1975 m. gruodžio 24 d. Tai sąlygoja laiško anachroninį pobūdį. Tekste minimi faktai, įvykiai, turintys ar galintys įvykti per dešimtmetį. R. Samulevičius uždavinėja klausimus pačiam sau iš dešimties metų perspektyvos. Pasakojimo situacija ribojama dabarties (1965 m.) ir būsimos dabarties (1975 m.). Klausimai atviri, be aiškių atsakymų. Klausiantysis labiau patyręs, daugiau gyvenimo matęs, „jaučiantis rudenį kauluose“. Esama skatinimo, raginimo pasispausti, tobulėti, nenusivilti gyvenimu motyvų. Laiške braižomas kūrybinio pasaulio žemėlapis (minima Jugoslavija, Varšuva, Vakarų šalys), angažuojamasi kūrybiniam produktyvumui (išleisti kelis novelių rinkinius, parašyti daug pjesių).

Šiandien, nors ir ne iki galo, žinant R. Samulevičiaus žūties aplinkybes 1981 m. vasario 2 d., fatališkai suskamba sakinys „Bet, žinai, aš tikiu, kad toji nendrė, kuri linguoja, vis kaip nors ilgiau palinguoja, negu ąžuolas...“ Prozininkas ir dramaturgas nebuvo siūbuojanti nendrė, veikiau ąžuolas. Laiške netrūksta gyvenimo džiaugsmo, vilties, autentiškai buvimo patirčiai svarbių žmonių vardų. Stasė Samulevičienė, vadinama mamyte, mamaša, Genutė Malinauskaitė, artimas šeimai žmogus, vadinama Gene, Laima, gyvenusi A. Samuolio klėtelėje ir palaikiusi su Raimundu Samulevičiumi romantiškus ryšius,– tie namų aplinkos žmonių vardai, kurie dramaturgo būčiai ir buičiai suteikė jaukumo ir užtikrintumo. Apie artimuosius klausiama pakiliai, domimasi, kaip jie laikosi, optimistinė ištara „gyventi verta ir gera“ liudija, kad pesimizmui vietos nėra. Domisi mamos pasiekimais, išleistais pasakų rinkiniais, pjesių pastatymais. Apskritai kūrybos, kurios paskirtis jungti, saugoti, budinti, dėmuo laiške yra vyraujantis. Autoriaus nuotaikos pakilumą, ekspresyvią minties raišką paryškina grafiniai ženklai (šauktukai, klaustukai), kurių tekste gausu.

Kalbėjimo tiesmukumo įspūdį sustiprina familiarūs žodžiai, eufemizmai. R. Samulevičius iš menamos 1975-ųjų ateities jaučiasi labiau subrendęs, uždavinėja sau iš 1965-ųjų klausimus tarsi vaikėzui. Nevengiama vartoti jaunimo kalbai būdingos leksikos. Neformalus kalbėjimo būdas leidžia geriau pajausti nuotaikas, kuriomis dramaturgas gyveno septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Įdomus pastebėjimas, kad dešimtmetis, skiriantis laiško parašymą ir jo įsivaizduojamą gavimą, tampa prielaida nesusikalbėti: „Velniai žino, aš tau rašau gana oficialiai ir gal kiek dirbtinai. Žinoma – po dešimties metų mes būsim labai tolimi viens kitam, ir, suprantama, bus sunku surasti bendrą kalbą.“ Dialogas konstruojamas taip, kad autorius, sukaupęs per dešimtmetį patirties, prieina prie išvados, kad tikėti žmonėmis vis dėlto reikia. Tokia išvada atrodo gana drąsi, šiandien jau žinant 1981 m. vasario 2 d. aplinkybes, kai pasikliovęs kaimyno prašymu ir leidęs pasinaudoti savo mašina (pats nevairavo), R. Samulevičius kartu su juo išvyko į Vilnių, į savo paskutinę kelionę.

Nors laiškas parašytas 1965 metais, autorius numatė ir jo gavimo laiką. Tai liudija data ant voko „1975 m. XII 24 d.“ Kūčių diena – simbolinis laikas, kai apmąstomas gyvenimas, peržiūrimi prioritetai, įvertinami pasiekimai, brėžiamos ateities perspektyvos ir pan. Turint galvoje po beveik šešerių R. Samulevičių ištikusią tragišką baigtį, laiške išdėstyti teiginiai toliaregiški, vardijami tikslai (pamatyti daugiau pasaulio, išleisti vieną ar kelis novelių rinkinius, pastatyti pjesių užsienyje) iškeliami tarsi numatant, kad laikas ribotas, o nuveikti dar liko daug.

Laiške pateikiami štrichai mamos Stasės Samulevičienės portretui. Ji ori, neskubanti, panaši į karalienę. Be abejo, labai svarbi jos asmenybės dalis – kūryba. Laiške išsakomi lūkesčiai, kad būtų išleistos jos pasakų knygos, statomos pjesės. Žinant, kokia svarbi mama buvo R. Samulevičiaus gyvenime, tai labai natūralūs norai ir įsitikinimas, kad S. Samulevičienė tokio pripažinimo verta. Kaip ir žodžiai, kuriais kreipdavosi į mamą – mamyte, mamaša, moč. Ištarti nuoširdžiai, jie nuskambėdavo organiškai, švelniai.

Jaukumas, linksmumas, žmogiška šiluma, kuriais gyvenama ir kurie itin pabrėžiami laiško pabaigoje, svarbi Samulevičių namų ypatybė, laiške įprasminama ateičiai susitikus su dabartimi. Namų erdvė susijusi ne tik su artimų žmonių vardais, bet ir su iš magnetofono sklindančia muzika, įprastomis kambarių erdvėmis, sutraukdavusiomis būrį Kauno ir užsienio menininkų. Savoji situacija laike nusakoma ramiai ir paprastai: „su mumis“. Pilno prasmės pasaulio ištartis galima namuose, neišėjus į pasaulį.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas