Leonardas Kazimieras Andriekus (1914–2003) buvo įvairiapusė asmenybė: poetas, dvasininkas, bažnytinės teisės daktaras, redaktorius, aktyvus kultūros veikėjas.

Muziejuje sukauptas ne itin gausus, bet turiningas tarnystei atsidavusio lietuvio rinkinys. Archyvalijos į muziejų atkeliavo įvairiais būdais, o minint 100-ąsias gimimo metines muziejininkai surengė ekspediciją – lankėsi jo gimtosiose vietose bei Kennebunkporte, Meino valstijoje. Anuomet iš L. Andriekaus dukterėčios J. Petrikienės gautos retos nuotraukos bei laiškai, o iš brolių pranciškonų parvežti pamokslų, straipsnių rankraščiai. 2003 m., kartu su B. Brazdžionio rinkiniu, parkeliavo dviejų poetų susirašinėjimas, pluoštas nuotraukų, rankraščių.  

L. Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Žemaitijoje, Barstyčių kaime. Tėvai pirmagimiui sūnui suteikė Kazimiero vardą. Nors šeima ir sunkiai vertėsi, nuo mažens siekė mokslo ir 1927 m. baigė pradžios mokyklą. Kamuojamas mokslo alkio, toliau mokėsi savarankiškai ir 1931 m. buvo priimtas į Sedos vidurinės mokyklos trečiąją klasę, tapo ateitininku. Sužinojęs, kad Žemaitijoje atsikūrė pranciškonų vienuolija ir steigiama berniukų gimnazija, pėsčias iškeliavo į Kretingą ir 1933 m. jau mokėsi Kretingos šv. Antano Misijų kolegijoje, iš ten 1937 m. išsiųstas mokytis į užsienį. 1940 m. birželio 30-ąją Milane buvo įšventintas į kunigus, ten 1940 m. liepos 7-ąją aukojo pirmąsias šv. Mišias, vadinamas primicijas. Rinkinyje saugomos retos nuotraukos iš ypatingos šventės. Toliau studijavo Romos šv. Antano universitete ir, 1944 m. apsigynęs disertaciją, gavo teologijos daktaro laipsnį. Pusmetį dirbęs lietuvių tremtinių stovyklos kapelionu, 1946 m. pavasarį paskirtas į pranciškonų vienuolyną JAV, Meino valstijoje Greeno miestelyje. Ten ėmė redaguoti leidinį „Šv. Pranciškaus varpelis“, bendrauti su J. Aisčiu, A. Vaičiulaičiu, kitais patriotiškai nusiteikusiais kultūros veikėjais. Redaguodamas leidinį, L. Andriekus gaudavo informaciją, reikalingą nuo karo pabėgusiems lietuviams, rūpinosi humanitarinės pagalbos teikimu, pats daugeliui padėjo. Tame leidinyje ryžosi skelbti savo kūrybinius bandymus ir sulaukė J. Aisčio, A. Vaičiulaičio, vėliau – S. Santvaro, J. Jankaus ir ypač aktyvaus B. Brazdžionio palaikymo. Rinkinyje saugomi reti žurnalo numeriai.

Pats L. Andriekus ilgai abejojo savo kūrybos verte, tad jam buvo labai svarbūs kolegų rašytojų paskatinimai. Galbūt todėl pirmojo poezijos rinkinio „Atviros marios“, išleisto 1955 m., epigrafu pasirinkti poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai. Knygos redaktoriumi pasirinkęs A. Nyką-Niliūną, autorius atsižvelgė į jo pastabas: kai kuriuos posmus redagavo, kai kuriuos – išėmė iš rinkinio.

Muziejaus fondų lentynose – visos L. Andriekaus knygos: septyni poezijos rinkiniai išleisti JAV – „Atviros marios“ (1955), „Saulė kryžiuose“ (1960), „Naktigonė“ (1963), „Po Dievo antspaudais: Vytauto Didžiojo godos“ (1969), „Už vasaros vartų“ (1976), „Atmink mane, Rūpintojėli“ (1985), „Balsai iš anapus“ (1988); dvi rinktinės išverstos į anglų k. – „Amens in amber“ (1967), „Enternal Dream“ (1980); 1991 m. Vilniuje išleista poezijos rinktinė „Pasilikau tik dangų mėlyną“, kurią pats autorius laikė savo autobiografija: „Juk tenai išreikšti visi mano jausmai, polėkiai, džiaugsmai bei nusivylimai, patirti gana ilgo gyvenimo kelionėje. Rinktinėje pasakyta, ką mylėjau, ko nemėgau, kam skyriau savo žemiškąją egzistenciją. Ta rinktinė – tikra mano sielos enciklopedija“. Įvadiniame rinktinės žodyje „Sugrįžtu į savo tautą“, L. Andriekus, kalbėdamas apie kūrybos ištakas, pažymi: „Visas tas brangenybes išsaugoti ir paversti į naują poetinę tikrovę padėjo draugystė su lietuviais rašytojais bei dailininkais, gausiai atvykusiais į Jungtines Amerikos Valstijas po Antrojo pasaulinio karo, ypač redaguojant žurnalą „Aidus“, apie kurį jie mielai telkėsi. Be Čiurlionio, žvilgsnį į Lietuvos gamtą bei buitį stipriai patraukė Galdiko, Vizgirdos, Jonyno, Valiaus, Augiaus, Petravičiaus ir Igno paveikslai. Krėvės, Aisčio, Brazdžionio, Vaičiulaičio, Niliūno, Nagio, Bradūno ir kitų kūryba uždegė meilę poetiniam raštui.“

Vartant knygas, pastebimas nedažnas reiškinys, kuomet autorius savo knygų iliustravimą patiki tam pačiam dailininkui – daugumos JAV leistų L. Andriekaus poezijos rinkinių dailininkas – Telesforas Valius.   

Kūrybiniame archyve – gerokai daugiau nei pusšimtis eilėraščių rankraščių. Jie labai įvairūs: rašyti ranka, spausdinti rašomąja mašinėle, vieni – tvarkingi, parengti publikavimui, kiti – pilni taisymų. L. Andriekaus – asmenybę, poetinę kultūrą formavo jo pranciškoniška pasaulėžiūra, todėl kūryboje atsiskleidžia Dievo ir žmogaus santykis, Šventojo Rašto įtaka, būties ir nebūties tema, santykis su mirtimi.

Publikavimui žurnale „Lietuvių dienos“ siųsti eilėraščių rankraščiai, išsaugoti poeto B. Brazdžionio, papildo Andriekaus poezijos rankraščių kraitelę. Tarp jų – autobiografinio eilėraščio „Liepsnelė“ rankraštis, kurio tekstas gerokai skiriasi nuo publikuoto rinktinėje. Eilėraštyje išsakyta L. Andriekaus, kaip šv. Pranciškaus Asyžiečio sekėjo idealas:

Aš esu tik liepsnelė mažytė,

Atplevenus pas jus iš toli...

Nebandykit manęs užgesyti

Nepažįstamų žemių kely.

Kaip ir dauguma poetų, L. Andriekus kartais eilėraščius dedikuodavo konkrečiam asmeniui. Yra rankraščiai eilėraščių, skirtų artimiems bičiuliams: „Žuvėdros“ – A. Vaičiulaičiui,  „Prie vandenyno“ – A. Nykai-Niliūnui.

Įdomūs, atskiro tyrinėjimo verti L. Andriekaus pamokslai, spausdinti rašomąja mašinėle. Jų lapai iškarpyti ir suklijuoti, išmarginti įvairių spalvų rašalu parašytais intarpais.

Pamoksle apie Kristų iš Nazareto L. Andriekus Išganytoją lygina su faraonu Tutankamonu, kurio palaikai buvo atvežti iš Kairo į Metropoliteno muziejų ir kur ėjo minios pamatyti gryno aukso mumijos, auskarų, žiedų, karolių, bet tam valdovui nebuvo parodyta jokios pagarbos, „niekas nenusilenkė, neatsiklaupė, tuo labiau neuždegė smilkalų, nesimeldė“. Kalbėdamas apie Išganytoją, J. Andriekus sako: „Kai atsimeni Kristų, gimusį neturte, kentėjusį savo tautos įžeidimus, buvusį plaktą virvėmis, apvainikuotą erškėčiais ir pagaliau šaukiantį ant kryžiaus „Tėve, kodėl mane apleidai“, iš tikrųjų norėtum sakyti, kaip tai galėjo būti? <...> Kai Išganytojas prisipažino Pilotui, kad jis karalius, visi nusikvatojo ir didesnei paniekai Kristus buvo nuplaktas. Tačiau per šimtmečius Kristus išsilaikė karaliumi, nors neturėjo nei kariuomenės, nei ginklų, nei tvirtovių. <...> Kristus žemėje juk nesipuošė auksu ir brangakmeniais, negyveno karališkuose rūmuose. Po gėdingos mirties ant kryžiaus niekas neišbalzamavo jo kūno, neguldė į aukso karstą, nepastatė jo atminimui piramidės... Bet štai jau beveik 2000 metų, kai Kristaus garbei statomos meniškos katedros, puošniausi altoriai; kasdien dega milijonai žvakių, nuolat kyla į dangų smilkalai, maldoje puola ant kelių minios... Kristus tebeviešpatauja ne muziejuose, o Švč. Sakramento šventovėse ir žmonių sielose. Faraonų kūnai arba mumijos, nors ir balzamuoti, per tūkstančius metų tapo juodi kaip anglis, Kristaus kūnas gi, prisikėlęs iš numirusių, žėrėjo kaip saulė. Toks nuostabus Išganytojo įsiamžinimas istorijoje, mene, žmonių protuose ir jausmuose yra dar vienas didžiausių jo dievybės įrodymų.“

Pamokslas „Gyvenimo pusiausvyra“ skirtas Velykų laikotarpiui. Įdomu tai, kad šioje savo prakalboje L. Andriekus temą vysto, atspirties tašku pasirinkdamas S. Nėries poeziją. Cituojamą posmą savitai interpretuoja, atsižvelgdamas į bažnytinius kanonus: „Kadaise viena mums gerai žinoma talentinga lietuvių poetė šitaip dainavo:

Gyvenimas mano – vėjas palaidas,

Kaip sakalas skrieja per tyrus, laukus.

Gyvenimas mano – pavasario aidas,

Gyvenimas mano – sapnas klaikus.

Visuose šiuose teigimuose yra nemaža tiesos ir taip pat nemaža melo. Žmogaus gyvenimas gali tapti „vėju palaidu“, jeigu jo nevaldys protas. Kaip laukinis paukštis, žmogus daužysis šiame pasaulyje, ieškodamas vien kūniškų malonumų, kol audros suplėšys dvasios sparnus, nepasiekus ramybės kalno. Gyvenimas gali būti vadinamas „pavasario aidu“, jeigu remsis tik staigiais džiaugsmo proveržiais. Pagaliau žmogaus gyvenimas gali virsti ir „sapnu klaikiu“, jeigu jis nebepalaikys ryšio su tikrove ir mesis į fantazijos pasaulį. Laimingas gi tas žmogus, kuris išlaiko pusiausvyrą! Besaikis įsigilinimas į skaudžiąją mūsų žemiškųjų dienų pusę pripildo sielą pesimizmu. Besaikis įsivaizdavimas tiktai saulėtos tikrovės – be miglų ir šešėlių – paverčia žmogų sapnuotoju ir net paties savęs kankiniu. <...> Tad ir bandykime kiekvienas pagal savo išgalę. Dievo malonės užteks visiems. Kristus atėjo į pasaulį mirti už mus visus. Dvasinis susitelkimas prieš Velykas kiekvienam iš mūsų turi būti šuolis pirmyn.“

Bene patikimiausia faktų identiškumu rinkinyje yra epistolinė medžiaga. O laiškų išties nemažai, daugumoje jų – krikščioniškas rūpestis savo artimu, pagalba ir patarimai. Korespondentai – kelios dešimtys lietuvių rašytojų, dažniausiai – Alė Rūta, K. Bradūnas, J. Jankus, P. Jurkus, A. Nyka-Niliūnas, S. Santvaras, A. Vaičiulaitis, B. Brazdžionis, P. Visvydas... Būdamas dėmesingas dailininkų kūrybai, susirašinėjo su V. Ignu, V. Vizgirda, pranešimus ir laiškus Lietuvių rašytojų draugijos vardu siuntė visiems draugijos nariams.

L. Andriekui neteko karo metu trauktis iš Lietuvos, jis nebuvo tremtinys, nelaikė savęs ir išeiviu ar pabėgėliu. Pašventęs gyvenimą Dievui, L. Andriekus gyventi į Ameriką atvyko kitais keliais, dvasininkijai paskyrus jį darbuotis pranciškonų vienuolyne. Nebūdamas karo pabėgėliu, L. Andriekus galėjo lengviau gauti afidevitus Vokietijoje gyvenantiems lietuvių rašytojams, juos remti maistu, o atvykusius į JAV apgyvendinti, padėti rasti darbą. Jo rūpesčiu leidimus emigracijai gavo M. Katiliškis, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno ir kt. šeimos.

Itin plačiame susirašinėjime su K. Bradūnu – tiek rūpestis šeimos emigracija į JAV, tiek kūrybos, knygų leidimo procesų, dailininkų parodų aptarimai. Atsiveria ir dviejų spaudos žurnalų redaktorių bendradarbiavimas: L. Andriekus siuntė medžiagą publikavimui meno ir literatūros žurnale „Literatūros lankai“, o K. Bradūnas padėjo L. Andriekui, leidžiant pranciškonų mėnesinį kultūros žurnalą „Aidai“. Laiškuose nevengė aptarti ir jautrių kūrybos klausimų, L. Andriekaus patarimai dalykiški, taupūs, atsargūs, pateikti diplomatiškai: „Perskaičius Jūsų eilėraščius, liko panašus jausmas, kaip žiūrėjus Čiurlionio, Galdiko, Petravičiaus, Augiaus, Valiaus, Rato paveikslus. Tie dailininkai iš lietuviškos buities sėmėsi įkvėpimo, paprastus dalykus pakeisdami į meno kūrinius. Panašiai darote Jūs. Kasdienybę mokate padaryti nuostabia poezija. Semdamiesi iš savų šaltinių, esate originalus, laisvas, šviežias ir nesibijąs rytojaus, nes tie šaltiniai neišsemiami. <...> Kreipiau dėmesį ir į knygos pavadinimą bei skyrių antraštes. Viską priimkite griežta kritika, t.y. klausydamas savęs. Prašant sugestijų dėl knygos vardo, būtų galima galvoti, ar netiktų „Pažadėta Žemė. Viename eilėraštyje yra tie žodžiai. Bet „Morenų Ugnys“ yra naujesnis, originalesnis ir Jums būdingesnis išsireiškimas.“ Ir vėl atsiveria artimas ryšys su daile, L. Andriekaus – savamokslio menotyrininko įžvalgos.

Ir su K. Bradūnu, ir su A. Nyka-Niliūnu aptarinėjo savo antrąjį poezijos rinkinį „Saulė kryžiuose“, diskutavo dėl knygos pavadinimo.

Susirašinėjimas su A. Nyka-Niliūnu buvo intensyvus, kūrybinis, šalia jo liečiamos įvairios temos, visapusiškai rūpinosi A. Nyka-Niliūnu, stengėsi jam rasti intelektualesnį darbą, pergyveno, kad lietuviai inteligentai dirba fabrikuose. 1949 m. gruodžio 15 d. laiške A. Nykai-Niliūnui rašė: „Aš giliai tikiu, kad Dievas padės mums išeiti iš tų kepyklų bei fabrikų, kurie yra ne kas kita, kaip inteligento žmogaus kapinės“.

Susirašinėjimai su rašytojais – dalykiniai, aptariama LRD veikla, naujos valdybos sudarymo ir nario mokesčio didinimo problemos, knygų leidybos reikalai, kūrybinio proceso subtilybės, lietuvybės ugdymo problemos, rūpinamasi rašytojų kūrybos publikavimu žurnale „Aidai“. Atskira tema – dėmesys sovietų okupuotoje Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, jų kūrybai. Laiškai, kuriuose aptariami žurnalo reikalai, rašyti ant firminio blanko, juose – ir literatūros, ir dailės populiarinimo reikalai. 1959 m., gavęs J. Paukštienės recenziją apie dailininko V. Igno parodą, prašo paties autoriaus parodos nuotraukų, žadėdamas jomis iliustruoti visą žurnalo numerį. L. Andriekus „Aiduose“ bendradarbiavo 41 metus. Vokietijoje ėjęs žurnalas „Aidai“ 1949 m. patyrė sunkumų, iškilo grėsmė, kad jis bus uždarytas. Tik L. Andriekaus didelių pastangų dėka lietuviai pranciškonai ėmėsi šį aukšto lygio žurnalą finansuoti ir leidyba buvo perkelta į JAV. L. Andriekus visapusiškai rūpinosi žurnalo leidyba, tuo pačiu atlikdamas ir techninio redaktoriaus pareigas. 1980 m., perėmęs „Aidų“ vyr. redaktoriaus pareigas iš J. Girniaus, jį redagavo iki 1991 m., kol žurnalui vėl iškilo grėsmė. Amerikoje neradus jaunesnio redaktoriaus, sumažėjus bendradarbių gretoms, L. Andriekaus rūpesčiu žurnalo „Aidai“ leidyba perduota Lietuvai.

L. Andriekaus laiškai mamai, namiškiams trumpi, lakoniški, tačiau šilti, dažniausiai rašyti ant atvirukų. Šalia Velykų, Kalėdų sveikinimų – keli sakiniai apie save, jaunystės prisiminimai, rūpestis dėl artimųjų, ypač dėl mamos. 1958 m. gruodžio 14 d. kalėdiniame sveikinime mamai – mieli prisiminimai: „Mieliausioji, siunčiu Tau ir Staseliui nuoširdžiausius sveikinimus Kalėdų šventėje. Man neapsakomai miela atsiminti Kalėdas, praleistas jaunystėje. Atsimenu ir dabar kiekvieną kiemo obelį, pasipuošusią šarma Kalėdų naktį, atsimenu Tave, visus savo gimines ir pažįstamus... Visiems, visiems, ypatingai Tau, linkiu laimingų ateinančių metų. / Tave mylįs Kazimieras“.

1989 m. rugsėjį, po 52 metų, L. Andriekus aplankė Lietuvą, susitiko su daugeliu rašytojų, kultūros veikėjų, užmezgė naujus ryšius. Viešnagė buvusi labai turininga: tiek literatūriniai vakarai, kelionė per Lietuvą, aplankytas Kryžių kalnas, susitikimas su broliais, seserimis ir kitais giminaičiais tėviškėje Barstyčiuose. Ryšys dar sustiprėjo po apsilankymo Lietuvoje 1993 m., prasidėjo susirašinėjimai su kunigu K. Matulioniu, Lietuvos radijo redaktoriumi V. Strazdeliu, kitais bičiuliais.

Beveik visą L. Andriekaus literatūrinę, religinę, dvasinę veiklą atspindi nuotraukų kolekcija. O ji įvairi ir vertinga: portretinės, su šeimos nariais, su dvasininkais, su kolegomis rašytojais literatūros vakaruose, LRD veikloje, kelionėse.

Ankstyviausia nuotrauka – Sedoje apie 1928 m. Šalia kunigo stovintis jaunuolis, tuomet Kazimieras Andriekus, nuo mažens jautęs polinkį tapti kunigu, fotografuojasi su brandaus amžiaus Sedos bendruomenės nariais. Dar dviejose vaikystės nuotraukose, dedikuotose „Mylimai sesutei Barbutei“ ir „Mylimai sesutei mokytojai Onai“, – su Sedos vidurinės mokyklos mokiniais 1932 m. Jau sekančių metų rudenį jaunuolis išvyko mokytis į Kretingos berniukų gimnaziją, kur parašė pirmąjį savo eilėraštį ir 1934 m. apsisprendė stoti į vienuolių Pranciškonų ordiną. Gavęs Leonardo vardą ir toliau kryptingai siekė tapti dvasininku. Perspektyvus klierikas išsiųstas studijuoti į Austriją, iš ten – į Jugoslaviją, prasidėjus antrajam pasauliniam karui – į Italiją.

Laiko paženklintoje seseriai Barborai dedikuotoje nuotraukoje – L. Andriekus primicijų dieną Milane 1940 m vasarą. Po kelių mėnesių – spalio 2 d. – to paties fotografo nuotrauka su L. Andriekaus užrašu: „T. Leonardas Andriekus O.F.M. / Milanas, (Italija) / 1940-X-2 d.“.

1944 m. rugpjūčio 6 d. Amerikoje, Green miestelyje pašventinamas Šv. Pranciškaus vienuolynas. Čia iš Europos atvyksta lietuviai pranciškonai, čia pastogę randa JAV gimę lietuvių jaunuoliai, įstoję į šį vienuolyną, po karo čia atvyksta į Vakarus pasitraukę Lietuvos vienuoliai. Vienuolyne buvo atgaivintas ir Lietuvoje 1942 m. sovietų uždraustas leidinys „Šv. Pranciškaus varpelis“. 1946 m. tarnystei jaukiame gamtos kampelyje įsikūrusiame vienuolyne paskiriamas ir L. Andriekus. Jis imasi redaguoti leidinį, bendrauti su JAV gyvenančiais lietuvių rašytojais. Vienuolyno teritorijoje, prie šv. Pranciškaus skulptūros L. Andriekus apie 1947 m. užfiksuotas su jį aplankiusiais Aldona ir Jonu Aisčiais.

1964 m. L. Andriekus paskirtas pranciškonų provincijolu, tuo pačiu iki 1969 m. ėjo Kennebunkporto šv. Antano gimnazijos rektoriaus pareigas. Po to įvairiais laikotarpiais jam teko gyventi tai triukšmingame Niujorke, einant Bruklino pranciškonų vienuolyno vyresniojo pareigas, tai  Kennebunkporto pranciškonų vienuolyne. 1974 m. Bruklino pranciškonų vienuolyne pastatytas ir įkurtas kultūros centras „Kultūros židinys“, kurio veikloje dalyvavo ir L. Andriekus: vyko literatūros vakarai, dailės parodos, mezgėsi kontaktai su rašytojais ir dailininkais. L. Andriekus išmanė menotyrą, organizuodavo dailininkų parodas, artimai bendravo su A. Galdiku, V. Vizgirda, A. Dargiu ir kitais dailininkais, ilgą laiką buvo A. Galdiko dailės galerijos direktoriumi. Jo norą domėtis daile sužadino patys dailininkai, dovanodami savo paveikslus. Nuotraukose – bendrystės su dailininkais ir rašytojais momentai: renginiuose su dailininkais V. Ignu ir A. Dargiu, rašytojais J. Jankumi, K. Bradūnu, B. Brazdžioniu, LRD premijos įteikimo J. Kralikauskui šventėje, kituose renginiuose... Nuotraukos, dovanotos Antanui ir Joanai Vaičiulaičiams, kitoje pusėje – 1976 m. įrašas – eilėraštis „Ką mes akimirkoje turime“. Mėgo fotografuotis tiek įspūdingose vienuolyno patalpose, tiek savo kambarėlyje, vienuolyno teritorijoje, prie „Kultūros židinio“. Nuotraukose – ir LRD pirmininko veikla renginiuose, rašytojų suvažiavimuose, premijų skyrimo komisijose.

Svarbiausi 1989 m. kelionės į Lietuvą foto liudijimai: susitikimai Rašytojų sąjungoje Vilniuje, su gausiu giminaičių būriu gimtajame Barstyčių kaime, su broliais ir seserimis, apsilankymas Kryžių kalne. Džiaugsmą teikė ir įvykę renginiai, ypač kunigo Jono Kastyčio Matulionio organizuotas literatūros vakaras Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, kuriam renginio organizatorius kartu su Vilniaus Arkikatedra išleido turiningą lankstinuką – programą „Atmink mane, Rūpintojėli“. Dar kartą Lietuvoje apsilankė 1993 m. Išlikusi šios kelionės metu daryta jaudinanti nuotrauka, kurioje užfiksuotas kartu su kunigu E. Atkočiūnu bučiuojantys žemę Vilniuje, Rasų kapinėse. Daugiau į Lietuvą nebeatvyko, nors labai norėjo. 2000 m. laiškuose V. Strazdeliui guodžiasi, kad keliauti jau per sunku. Visas gyvenimas sukosi jau tik Amerikoje, Kennebunkporto vienuolyne. Baigęs dvasingą gyvenimo kelionę, 2003 m. gegužę amžino poilsio atgulė Brukline, šv. Jono kapinėse tarp brolių pranciškonų.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė