Išeivių literatūra

Išeivių rašytojo, dramaturgo, humanitarinių mokslų daktaro Kosto Ostrausko (1926–2012) rinkinys pradėtas formuoti apie 1990 metus. Beveik visa medžiaga atkeliavo iki 2012 m. Rinkinys turtingas išskirtinėmis archyvalijomis: nuotraukomis, dokumentais, rankraščiais, laiškais, spaudiniais. Rašytojas, perduodamas medžiagą, ant atskirų lapelių, rankraščių, užrašų knygelių surašė savo pastabas bei komentarus. Savo turtingą biblioteką K. Ostrauskas padovanojo Pensilvanijos universitetui, kuriame studijavo, dirbo, o išėjęs į pensiją konsultavo interesantus.

Kultūrinis paveldas suteikia galimybes naujai pažvelgti į praeities įvykius, rekonstruoti socialines, politines, kultūrines aplinkybes, suponavusias ir nulėmusias rašytojo kūrybos pobūdį. K. Ostrausko archyvinė medžiaga autentiškai prabyla apie rašytojo gyvenimą 1926–1944 Lietuvoje, 1944–1949 Vokietijoje, nuo 1949 iki 2012 – Amerikoje. Minėtini jo esminiai gyvenimo faktai: gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose, Prienų r.; 1930 metais persikėlė į Kauną, apsigyveno Šančiuose. 1939–1943 m. mokėsi Kauno 6-oje gimnazijoje. 1943 m., baigęs šešias klases, konkursiniu būdu įstojo į Kauno Jaunimo teatrą. 1944 metais atsidūrė Vokietijoje, kur 1944–1946 m. mokėsi ir baigė Lübecko Lietuvių gimnaziją, vėliau, iki 1949 m. – Pabaltijo universiteto (Pinnenbergas, Vokietija) Filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą. Nuo 1950 metų pradėjo studijuoti Pensilvanijos (JAV) universitete baltistiką ir slavistiką, pas profesorių V. Krėvę lankė lietuvių literatūros paskaitas. Magistro laipsnį K. Ostrauskas gavo 1952 metais, o mokslų daktaro laipsnį – 1958 metais. Disertacijos tyrinėjimo objektu pasirinko Jono Biliūno susirašinėjimą su Jurgiu Šauliu. K. Ostrauskas ne tik parašė komentarus ir suredagavo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje saugomus Biliūno ir Šaulio laiškus, bet ir pateikė naują rankraštinę medžiagą apie Biliūno gyvenimą bei jo kūrinius. 1952–1989 metais K. Ostrauskas dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, o nuo 1958 iki 1978 buvo Muzikos skyriaus vedėjas.

Reto rašytojo archyve yra taip kruopščiai sukaupta beveik viso gyvenimo dokumentinė medžiaga. Vienas seniausių – rašytojo tėvo, vargonininko bei choro vadovo, Konstantino Ostrausko parašyta autobiografija. Kaligrafišku šriftu jis aprašė savo gyvenimo odisėją: tarnavo sekretoriumi įvairiose rusų įstaigose; kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę. Su šeima gyveno Veiveriuose, Vilkaviškyje, Kaune. Rašytojo rinkinyje saugomi J. Vokietaičio pradžios mokyklos bei Kauno VI gimnazijos (dabar KTU Vaižganto progimnazija) mokinio pažymėjimai (1939 06 01); Kauno VI valstybinės gimnazijos mokinio pažymėjimas (1941 11 20); šeštos klasės pažymių knygelė, originalūs gimnazisto istorijos užrašai bei vokiečių kalbos žodynėlis su piešiniais. Nuo jaunystės „susirgo“ teatro liga – rinkinyje saugomas ir laikinas K. Ostrauskui išduotas asmens liudijimas bei 1943 metais atlyginimo lapelis, pasirašytas tuometinio Kauno Jaunojo teatro direktoriaus Stasio Santvaro. Atsakydamas į žurnalo „Metmenys“ klausimus K. Ostrauskas rašė: „Teatru susidomėjau lankydamas gimnaziją: Valst. Teatras, kurio galeroje, beveik nuo 1939 m. buvau gana reguliarus svečias, buvo mano „alma mater“. Ilgainiui teatras tiek apsuko galvą, kad 1943 m., baigęs šešias klases, palikau gimnaziją ir, išlaikęs konkursinius egzaminus į Jaunąjį Kauno teatrą, ėmiau aktoriauti. Kartu ten pat lankiau dramos studiją. Tad patyriau ir profesinio teatro darbo skonį. Todėl lyg ir natūralu, kad atsirado ambicijos ir pačiam šį tą scenai parašyti. Parašiau du veikaliukus, bet apie juos kalbėti nevalia – tik „mėginimai, kuriems išeiti už valsčiaus ribų nevalia“.

1944 metais K. Ostrauskas pasitraukė į Vakarus: „Kas mane vertė trauktis iš Lietuvos? Jeigu gerai prisimenu, kažkoks beveik nesąmoningas išgąstis. Nors buvo ir konkreti priežastis – pasirodo, motina ir aš buvome išvežtinų sąrašuose. Tačiau viskas taip susiklostė, jog aš pasitraukiau, o motina nusprendė pasilikti. Kiek čia buvo sąmoningo apsisprendimo, nežinau. Tačiau atsimenu, tikrai buvo šventas – šventų švenčiausias – įsitikinimas, kad įveikę Hitlerį amerikiečiai įveiks Staliną ir grįšime lyg niekur nieko namo. Štai šitoks įsitikinimas padėjo apsispręsti ir suteikė narsumo tokiam – deja, kaip vėliau paaiškėjo lemtingam žingsniui,“ – rašė K. Ostrauskas. Vokietijoje jis pradėjo studijuoti Lietuvių gimnazijoje Lübecke. Saugomas jo 8 klasės, 1945/1946 m. elgesio ir mokslo pažangumo pažymėjimas. Baigęs gimnaziją įstojo į Hamburge įsteigtą Pabaltijo universitetą. Rinkinyje saugoma jo Studijų knygelė: Study Book / Hamburg. (Philosophy), Nr. 1092, July 1946. Joje pasirašę M. Biržiška, V. Maciūnas, J. Balys, P. Jonikas, Z. Vitėnas, prof. V. Biržiška, prof. A. Rukša. Išlikęs ir K. Ostrauskui išduotas studentų atstovybės pažymėjimas (Pinnenbergas. 1948 lapkričio 17 d.). Kurį laiką buvo britų zonos lietuvių studentų valdybos pirmininku.

Jam rūpėjo ne tik literatūra, bet ir muzika, kurią studijavo pas prof. V. Ivanauską. Išlikęs sertifikatas, kuriame pažymima,  kad buvo Muzikos studijos klausytojas – lyrinis baritonas; turi puikią muzikinę klausą. Vokietijoje trūko ne tik vadovėlių, knygų, bet ir natų. K. Ostrauskas kruopščiai ir kantriai jas perrašinėdavo. Rinkinyje saugomi jo natų sąsiuviniai: „Jaunystės dienų dainininko ambicijų „repertuaras“ perrašytas daugiausiai mano paties, retkarčiais muziko, mano artimo bičiulio Jono Švedo, įvairiose bibliotekose, pradžioje dar mokantis Liubeko lietuvių gimnazijoje, o vėliau daugiausiai Pabaltijo Universitete 1946–1949 metais. Su kai kuriais mano vertimais.“– rašė K. Ostrauskas.

1949 metais, gavęs iškvietimą iš savo giminaičio dailininko A. Navicko, išvyko į Ameriką. Studijavo Pensilvanijos universitete, įgydamas magistro diplomą. Vėliau, parašęs ir puikiai apsigynęs disertaciją, įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Šie mokslo diplomai saugomi rinkinyje. Vienas iš svarbių K. Ostrausko dokumentų tai – Lietuvos Rašytojų Draugijos pažymėjimas Nr. 91, išduotas Amerikoje 1955 gruodžio 31 d. Už savo kūrybą dramaturgas pelnęs V. Krėvės bei Lietuvių rašytojų draugijos literatūrines premijas, apie tai liudija apdovanojimų aktai: pirmas už knygą „Žalioj lankelėj“; antrasis – už „Ars amoris“.

Rinkinyje gausu unikalių nuotraukų – jos tampa tyliais liudininkais, bylojančiais apie praeitį. Nuotraukose įamžinti rašytojo artimiausi žmonės: tėvai – Konstantinas ir Ona Urbaitytė Ostrauskai, žmona Danutė, sūnus Darius. Nuotraukose veriasi jo visuomeninė ir kultūrinė veikla, akimirkos su artimais draugais bei rašytojais. Išsaugotos portretinės nuotraukos, padarytos Lietuvoje, Vokietijoje, Amerikoje. Itin vertingos retos istorinės nuotraukos, kuriose įamžintos nepakartojamos gyvenimo Vokietijoje akimirkos: Lituanistų būrelis Pabaltijo universitete su prof. E. Frenkeliu; 1947 m. K. Ostrauskas su prof. V. Biržiška, V. Maciūnu. Užfiksuota ir muzikinė K. Ostrausko veikla: koncertas Pinnenbergo universiteto salėje 1948 m., kur K. Ostrauskas prie fortepijono su akompaniatorium J. Švedu, Dainavimo studijos studentai su vadovu V. Ivanausku Pinnenberge 1948 m. Daugelis išeivių iš Vokietijos išvyko laivu, o K. Ostrauskas nuotraukoje užfiksuotas sėdintis lėktuve, jau pasiruošęs skrydžiui į JAV 1949 m. birželį.

Gyvenimas Amerikoje įamžintas nuotraukose, kurios atskleidžia K. Ostrausko mokslinę kultūrinę ir visuomeninę veiklą: nuo 1961 m. Lituanistikos instituto narys, o 1965–1978 – Lituanistikos skyriaus vedėjas. Yra nuotraukos su  A. Nyka-Niliūnu šio instituto suvažiavimo metu Filadelfijoje 1967 m., su A. Vaičiulaičiu, H. Kačinsku apie 1956 m., svečiuose pas dramaturgą A. Landsbergį su R. Viesulu, A. Škėma ir V. Valiuku (Ričmonde, 1954 m.). Atvykęs į Ameriką K. Ostrauskas lankė Dramos studiją. Nuotraukoje – su vadovu K. Vasiliausku Brukline apie 1950 m. Itin įdomios nuotraukos su dramaturgais, teatralais, režisieriais, įamžintos diskusijų po A. Landsbergio dramos „Barzda“ ir K. Ostrausko dramos „Pypkė“ pastatymų akimirkos, K. Ostrauskas su A. Landsbergiu, V. Valiuku ir D. Juknevičiūte 1961 m., su R. Šilbajoriu 1993 m.; su V. Kavoliu 1983m., su K. Saja 1967 m., su A. Zalatoriumi 1995 m. ir kt. Užfiksuotos ir Santaros-Šviesos suvažiavimų, kuriuose K. Ostrauskas buvo dažnas svečias ir lektorius, akimirkos. 1962–1967 buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos narys.

K. Ostrausko rankraščiai sudaro ženkliausią rinkinio dalį. Saugomi ne tik kūrybiniai rankraščiai, bet ir paskaitų, pranešimų, skaitytų įvairiomis progomis mašinraščiai. K. Ostrauskas buvo vienas iš veiklių spaudos bendradarbių, pasirašinėjęs pavarde, arba slapyvardžiais: Andrius Baltaragis, A. Baltaragis, A. B., bet daugiausiai - K. O., K. Ost-as. Bendradarbiavo žurnaluose „Literatūros lankai“, „Aidai“, „Metmenys“ - nuo pat pirmojo jo išleidimo numerio. Saugomas visas pluoštas jo parengtų straipsnių, minėtini „Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“; „J. Biliūnas – poetas“; „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“; „V. Krėvės paskaita Lietuvių naujoji literatūra“. Jis parengė ir išleido kritikos straipsnių, atsiminimų knygą: „Žodžiai ir žmonės“ (1997). Parengė spaudai Antano Škėmos „Raštų“ 1 ir 2 t. (1967, 1970 m.). Rinkinyje saugomi straipsniai, rašyti Bostono enciklopedijai, kurioje bendradarbiavo ir buvo atsakingas už visuotinės muzikos skyrių. 1970–1979 buvo „Modern Language Association of American International Bibliografy“ lietuviškosios dalies bibliografas.

K. Ostrauskas brangino kiekvieną kūrybinį rankraštį. Rinkinyje saugomas vienas pirmųjų apsakymų „Neprašyto svečio šūvis“, parašytas 1944 m. ir „Eketė“ – vienas iš paskutiniųjų, sukurtas apie 1952 m.. Pastarasis apsakymas, pasirašytas Bajoro Mykio slapyvardžiu, pateiktas konkursui ir buvo išspausdintas laikraštyje „Naujienos“. „Būta dar kelių, bet jie, ačiū Dievui, kažkur nugarmėjo,“ – rašė K. Ostrauskas. 1945–1949 m. kūrė eilėraščius – jo paties parengtas rinkinys „Preliudai“. „Sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo. Nors ir būdamas gimnazistas pradėjau savo „kūrybą“ dramomis, neišvengiau, deja, tos nelaimės, t. y. „poezijos“ ir aš – ne tik gimnazijoj, bet jau net ir trindamas universiteto auditorijos suolą. <...> Savaime suprantama, šis rinkinys jokiu būdu nespausdintinas.“ (2005 rugsėjo 9 d.) K. Ostrauskas nesiekė tikslo publikuoti pirmuosius kūrinius, tai paliudija ir jo parašyti komentarai. Prie dramos „Dvilypės širdys“, parašytos apie 1943 m., jis prideda komentarą: „Tai ne tik pirmoji mano drama, bet apskritai pirmasis „kūrybinis veikalas“ (tad ne eilės ar šiaip sau proza)“. Apie 3 veiksmų dramos vaizdelį „Voras“ (1945 09 05) rašė: „Štai dar vienas jaunystės „šedevras“. Pradėtas dar Lietuvoje, baigtas Liubecko lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, o vėliau (1946–1947) prie jo dar šiek tiek krapštytasi Pabaltijo universitete, Augsburge ir Pinnenberge. Išspausdinta ištrauka iš to vaizdelio universiteto skautų žurnale „Sciential et artibus“, 1946 m. Nr. 2. Taip, aišku, nespausdinta.“ (2005 09 12).

Vienas iš svarbiausių literatūrinių žanrų, kuriame jis produktyviai ir kūrybingai darbavosi, buvo dramaturgija. 1951 m. parašė pjesę „Pypkė“, kurią išspausdino 1954 metais, „Literatūros lankų“ ketvirtajame numeryje. Joje ryškūs avangardizmo bruožai. „Pypkė“ 1963 m. išversta į anglų kalbą. Režisierius, literatūros kritikas J. Blekaitis apibūdino ją, kaip „moderniausių teatrinių formų pionierę lietuvių teatre“, o autorių – „kaip novatorių dramaturgijoje, siekiantį naujų išraiškos formų ir naujų temų.“ Vėliau pasirodo „Kanarėlė“ (1958). Beveik visi K. Ostrausko veikalai kamerinio pobūdžio: taupūs veikėjų skaičiumi, nedidelės struktūros. „Žalioj lankelėj“ – dvi vienaveiksmės dramos (1963); pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ laikoma pirmąją avangardo drama lietuvių literatūroje. Vėlesnėje kūryboje ryškėja atviras sąlygiškumas. Šių pjesių mašinraščiai su pataisymais saugomi rinkinyje. Šiuose veikaluose K. Ostrauskui rūpi žmogus ir jo likimas. Veikėjų nedaug – trys ar keturi, veiksmas vyksta siauruose rėmuose. 1977 metais išspausdinta ketvirtoji knyga – „Čičinskas“. 1983 metais išleista pjesė „Gundymai“ – politinė satyra, farsas. Centrinė kūrinio ašis – vyro ir moters santykių destrukcija per karinių veiksmų įtaką. Paliesti skaudūs istoriniai įvykiai – 1968 metų invazija į Čekoslovakiją, kariniai veiksmai Afganistane. Pjesės „Eloiza ir Abelardas“ (1988) ir „Ars amonis: Historiae sacrae et profanae“ (1991) priklauso postmodernistinei kultūrai. Personažai: Romeo ir Džuljeta; Salome ir Jonas Krikštytojas; Francesca ir Paolo; Dzeusas ir Hera, Sapho, Markizas de Sade ir kt..

Literatūros kritikai Ostrauską laiko ryškiausiu avangardinės dramaturgijos atstovu lietuvių literatūroje, kuris absurdo teatrui būdingomis priemonėmis nagrinėja žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtis. Išskirtinis kūrybos bruožas – vietoj tradicinių personažų veikia metaforinės figūros. „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai iš anksto susiparalyžuočiau savo kūrybiniame darbe“ – rašė K. Ostrauskas.

Rinkinys turtingas vertinga epistolika. Perduodamas archyvinę medžiagą, rašytojas prašė vykdyti jo valią, laikantis nurodymų, itin būti atidiems su juo epistoliniu palikimu.

Rekonstruojant modernaus išeivijos dramaturgo gyvenimo ir kūrybos kelią epistolinis palikimas tampa neįkainojamu šaltiniu. Laiškuose faktografinis matmuo persipina su literatūriniu: atsiveria jo gyvenimiškoji filosofija – pasaulėvokos ir pasaulėjautos spektras. Laiškų masyvas suteikia plačias galimybes susipažinti ne tik su rašytojo gyvenimu, bet ir pateikia naujų faktų apie išeivių būtį Vokietijoje bei Amerikoje. Laiškuose išsikristalizuoja daugiaplanis rašytojo paveikslas – iš autobiografinės patirties, autentiškos erdvės bei laiko aprašymo, kūrybinių minčių raiškos. Rašytinė informacija, laiškuose užfiksuoti laiko ženklai atveria Tėvynės ilgesį, mokslo siekius, kultūrinį visuomeninį gyvenimą, teatrinę veiklą. Dalijamasi kūrybinėmis įžvalgomis, naujais planais. Korespondencijos ribos gan plačios: Lietuva, Amerika, Australija, Vokietija. Buvo susirašinėjama su artimaisiais, mokslo draugais, rašytojais, redaktoriais, leidėjais, profesoriais, mokslo žmonėmis. Yra saugoma K. Ostrausko mamos Onos, giminaičio Prano Gudyno, Elenos ir Mindaugo Končių, Algirdo Ribinsko ir kt. laiškai, meile ir šiluma dvelkia laiškai, rašyti būsimai žmonai Danutei.

K. Ostrauskas susirašinėjo su R. Šilbajoriu, kurį ypatingai vertino, su studijų dienų kolega, žinomu amerikiečių kalbininku W. R. Schmalstiegu, su A. Landsbergiu, K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, J. Kaupu, A. Zalatoriumu, V. Kelertiene, J. Girniumi, su aktoriais, režisieriais – S. Pilka, J. Blekaičiu, L. Barausku, A. Dikiniu bei kt. Ypatingas susirašinėjimas, kurį itin brangino, vyko su Australijoje gyvenančiu draugu Albinu Šurna, jam rašytuose laiškuose drąsiai atskleidžia savo kūrybinius sumanymus. K. Ostrauskas ne tik aprašinėjo, bet ir su ostrauskišku humoru ir švelnia ironija vertino, reiškė nuomonę, dėstė pažiūras. Iš laiškų ryškėja jo intelektualinių interesų spektras, atsekama asmenybės formavimosi raida: studijos Pinnenberge, Pensilvanijoje. Disertacijos rašymas turėjo lemiamą reikšmę gilintis į mokslo pasaulį bei glūdinti estetines pažiūras. Anksti suvokė menininko misiją, kūryboje siekė savitumo, originalumo.

Archyvinė medžiaga, saugoma Kosto Ostrausko rinkinyje, neabejotinai svari ir svarbi Lietuvos kultūros istorijos dalis.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė