J. Vaičiūnaitė – meilės ir miesto poetė. Apie savo poeziją ji yra kalbėjusi: „Tai, kuo kasdien gyvenu, man ir duoda impulsą rašyti (kas gi kita?), tik tą gyvenimą ir kasdienybę aš suprantu labai plačiai. Juk nė akimirkos nenustojam mąstę. Kiekviena smulkmena – telefono skambutis, laikraštinė frazė, bet kuris veidas ar išgirstas žodis gatvėj, išskleisto skėčio ornamentas, prozos ar poezijos kūrinio eilutė, vaivorykštė muilo burbule skalbiant ar putos, primenančios sniegą ir vaikystę, nesąmoningai braunasi į eilėraštį. Kitas kasdienybės atgijimo kelias man – sąmoningas. Labiausiai už viską bijau mirties, praradimo, išnykimo, užmaršties. Kyla visa apimantis noras – išsaugoti. Nepajėgiu užmiršti mylėtų žmonių, pamėgtų miesto detalių, pačios nuotaikos. Galiu užsimerkti ir apmirti nuo tokio aštraus prisiminimo, kad net pačiai pasidaro baisu. Dėl to kyla noras užfiksuoti, sustabdyti akimirką, išsaugoti gėlės formą, lietaus lašų sruvenimą mašinos stiklais ar akių išraišką. Stengiuosi nemeluoti eilėraščiuose, o jeigu jie pasirašo iš oro, tai keistai išsipildo, lyg sau išsipranašaučiau. <...> Mane daugiau traukia ta dabarties kalba, net žargonas, kuriuo kasdien kalbam, pats koloritas, kurį sudaro kasdienybė ir buitis, man norėtųsi į eilėraštį įkomponuoti net akmens ar audinio faktūrą, gatvės afišą, juodas kojines ar ilgus jaunuolių plaukus, kvepalų ar cigarečių rūšį, padaryti tokį įžūlų spalvingą koliažą. <...> Kiekviena tragiška situacija, patirtas pažeminimas man sukelia norą rašyti, ir nuolatinis nepasitenkinimas savimi, graužiantis kaltės jausmas visiškai išnyksta, ką nors parašius.“
Poetės J. Vaičiūnaitės fondas MLLM gausus. Ypatingai didelis rankraštynas. Iš eilėraščių rankraščių galima sudėlioti visus poezijos rinkinius. Rašyta ant įvairaus popieriaus, tušinuku ir rašalu. Daug taisymų. Matyti reikiamo žodžio paieškos. Yra keli labai ankstyvi būsimosios poetės rankraščiai. Jie parašyti dar gimnazijoje. Apie savo pirmuosius eilėraščius J. Vaičiūnaitė yra rašiusi memuarų knygoje „Mabre viešbutis“ skyriuje „Džuljetos amžius“. „Man sukanka trylika. Vasarą pirmąkart pamatau jūrą, o rudenį įsimyliu. Mirtinai. Berniukas – penkiolikos, pianistas, romantiškas, labai gražus, didžiulėm juodom akim, ilgom šešėliuotom blakstienom. Užsirašau jo vardą – Eugenijus – ant popieriaus lapelio, apipiešiu egzotiškų gėlių vainiku ir nešioju prie širdies. <...> Nebuvo nei dramos, nei tragedijos, tik mano svajonių spalvoti dūmai, audringi sapnai, kurie išsiliejo banaliai rimuotais, prastai kaunietiškai kirčiuotais paauglės eilėraščiais.“
J. Vaičiūnaitės fonde – gausybė fotografijų. Judita Viktorija (tai antrasis jos vardas) nufotografuota dar visai mažutė, nuoga. Buvo mada taip fotografuoti vaikus. „Gyvenu dviem vardais – vadinuosi Dita, o ant sąsiuvinio rašau Viktorija...“ Fotografijose matome Juditą su seserimi Dalia. „Gyvenime mano seseriai, gimusiai balandy, labai tiko žibutės – tėvas dovanodavo jai žibučių puokštelę kartais kasdien. O mirė ji irgi balandį, į karstą kojūgaly ir aš įdėjau jai žibuoklių puokštelę. Sesers, net ir visai mažos, plaukai buvo labai šviesūs, tankūs ir ilgi...“ O Judita buvo tamsi. „Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs Petras Vaičiūnas.“ Rengdavo sesutes vienodai, tokiomis pačiomis suknelėmis.
Labai įdomios kelios klasės fotografijos, esančios J. Vaičiūnaitės fonde. Visa klasė nusifotografavo su auklėtoja Julija Daliene tarp žydinčių obelų. Ant fotografijų nurodyta data – 1948 metai. Judita Viktorija gražiai šypsosi. J. Vaičiūnaitė memuarinės prozos knygoje „Mabre viešbutis“ šiltai prisimena mokytoją Bronę Griškevičienę: „... pati mažytė ir smulki kaip vaikas, mokyklos baigimo proga padovanojo keliems mokiniams po žalią daigelį. Nežinau, ką gavo kiti, aš gavau oleandrą...“
„Kai pamačiau spektaklį vaikams „Liuli muzikantas“, neberadau vietos, išūžiau tėvams ausis – smuiko, smuiko! Naktimis man skambėdavo smuikas, sapnuodavau jį. Bet smuiko ilgai nebuvo. Ir pagaliau –prabundu, tvieskia saulė, prie manęs lenkiasi besijuokiantis laimingas tėvas, pabučiuoja mane ir paduoda smuiką. Tikrą vaikišką smuiką, surastą turguj. Mano aštuntas gimtadienis.“ Judita labai mėgo muziką, ilgai jos mokėsi. J. Vaičiūnaitės fonde aptinkame ir natų sąsiuvinius. Juditos tėvas mirė manydamas, kad dukra bus smuikininkė. Poetė yra prisipažinusi, kad apleisto smuiko ilgai jai neatleido dėdė, poetas Petras Vaičiūnas.
Poetės J. Vaičiūnaitės fonde gausu fotografijų su artimaisiais, su draugais. Jose matome Juditą su seserimi Dalia, motina Adele Selenyte-Vaičiūniene, tėvu Viktoru Vaičiūnu, su dėde Juozu Vaičiūnu, kitu dėde Petru Vaičiūnu ir jo žmona aktore Teofilija Vaičiūniene. „Abu dėdės mane myli, aš juos irgi. Labai. Galbūt jie stengiasi pavaduoti mano mirusį tėvą, jų jaunėlį brolį, o gal regi many jo atspindį…“ Vėlesnėse fotografijose matome poetę su dukra Ula, sesers dukra Vega, su latvių poetu, vertėju, vyru H. M. Majevskiu. Vėliau ir su anūke – Kamile Rože… Štai anūkei Kamilei Rožei dedikuotas eilėraštis „Portretas“ – „Rusvas šunelis tupi prie tavo kojų. / Pieniško stiklo lėkštė / su senamiesčio herbais / tiesiai prieš tavo putlią rankutę. / Pakloju / erdvę pro miesto vartus tau – / mylėk ją ir gerbk. / Baltas azalijų keras / ant lango prieš saulę – / šaknys į tirpstantį sniegą, / o šakos į dangų, / šakos į būsimą šimtmetį – / imk tą pasaulį, / rask jį smalsiom ir vylingom akim, / išsigandus / glauskis prie mano širdies – / tau pražydo per vėtrą / žėrinti gotiška rožė – / Vilniaus vitražas.“
Artimiausi Juditos draugai – Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Tomas Venclova, Violeta Palčinskaitė. Poetė V. Palčinskaitė pasakoja apie pasisėdėjimus su Judita kavinėse.
„Taip, tie mūsų pasisėdėjimai buvo labai jau nesovietiška. Dieve, o kokios tada kavinės buvo! Mėgome „Neringą“, nes ten mums užtekdavo kapeikų kavai ar bulviniams rageliams su grybais nusipirkti. O mėgstamiausia mūsų susitikimų vieta – maža kavinukė netoli Operos ir baleto teatro, mes ją pavadinome „Pjero“. Languotomis staltiesėmis apdengti apvalūs staliukai... Ten būdavo karšto raudonojo vyno.
Mudvi vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, su gatvės grindiniu susijusi vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis... Jo gatvėmis kaukšėdavome avėdamos aukštakulniais, su juodomis kojinėmis ir juodomis skaromis, blyškiai dažytomis lūpomis – pagal tuometę madą. Kai kam atrodydavo – baisi bohema, bet tik tiek tos bohemos ir buvo. Judita negėrė ir nerūkė. Aš kartais užtraukdavau ilgą juodą moterišką cigaretę.“
J. Vaičiūnaitė ne tik mokėsi muzikos, jai labai patiko ir piešimas. Domėjosi tapyba, skulptūra, architektūra. Poetės kūryboje atgyja Vilniaus bažnyčios, jose esantys meno kūriniai.
„Prisimenu dar beveik pokario Kauną, vaizdą pro langą į pustuštę gatvę su žydinčiais kaštonais, save per baigiamuosius mokyklos egzaminus ir tą staigų svaigų įgeidį piešti. Ėmiau pieštuku kopijuoti popieriuj tos knygos veidus – gležną Sandro Botticelli madoną iš „Mergelės, kūdikėlio Jėzaus ir švento Jono“, grakščią juodaplaukę mergaitę su kaspinu ir blyškiom gėlėm plaukuose iš Jeano-Baptiste’o Greuze’o „Sukulto ąsočio“… Radau ten ir moterį tapytoją Mme Vigee-Lebrun, jos žavų autoportretą su dukra.“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi keli J. Vaičiūnaitės piešiniai – autoportretas, šv. Marijos portretas, poeto T. Venclovos portreto eskizas…
J. Vaičiūnaitės fonde yra keli memorialiniai daiktai – pilkšvų akmenukų karoliai, melsva skarelė. Poetė mėgo puoštis, beveik visose išlikusiose fotografijose matome ją su karoliais, įsisegusią sagę ar užsirišusią dailią skarelę…
Gausi ir epistolinė medžiaga. Įdomūs poeto P. Vaičiūno laiškai, kuriuose jis duoda vertingų patarimų pradedančiai poetei. „Mano rašymas padėjo atsirasti tarp mūsų gilesniam dvasiniam ryšiui. Jis tuo džiaugėsi, bet buvo griežtas kritikas, nors manimi tikėjo. Jaučiau jam ypatingą pagarbą, kad jis garsus rašytojas, pasirinko ne parsidavimą, o vidinę tremtį…“ Apie tai rašė J. Vaičiūnaitė savo memuarų knygoje „Mabre viešbutis“. Poetės fonde daug J. Apučio, S. Gedos, V. Bložės, A. Sluckaitės-Jurašienės ir kitų laiškų.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas poetės J. Vaičiūnaitės archyvas yra vienas didžiausių.
Poetės J. Vaičiūnaitės fondas MLLM gausus. Ypatingai didelis rankraštynas. Iš eilėraščių rankraščių galima sudėlioti visus poezijos rinkinius. Rašyta ant įvairaus popieriaus, tušinuku ir rašalu. Daug taisymų. Matyti reikiamo žodžio paieškos. Yra keli labai ankstyvi būsimosios poetės rankraščiai. Jie parašyti dar gimnazijoje. Apie savo pirmuosius eilėraščius J. Vaičiūnaitė yra rašiusi memuarų knygoje „Mabre viešbutis“ skyriuje „Džuljetos amžius“. „Man sukanka trylika. Vasarą pirmąkart pamatau jūrą, o rudenį įsimyliu. Mirtinai. Berniukas – penkiolikos, pianistas, romantiškas, labai gražus, didžiulėm juodom akim, ilgom šešėliuotom blakstienom. Užsirašau jo vardą – Eugenijus – ant popieriaus lapelio, apipiešiu egzotiškų gėlių vainiku ir nešioju prie širdies. <...> Nebuvo nei dramos, nei tragedijos, tik mano svajonių spalvoti dūmai, audringi sapnai, kurie išsiliejo banaliai rimuotais, prastai kaunietiškai kirčiuotais paauglės eilėraščiais.“
J. Vaičiūnaitės fonde – gausybė fotografijų. Judita Viktorija (tai antrasis jos vardas) nufotografuota dar visai mažutė, nuoga. Buvo mada taip fotografuoti vaikus. „Gyvenu dviem vardais – vadinuosi Dita, o ant sąsiuvinio rašau Viktorija...“ Fotografijose matome Juditą su seserimi Dalia. „Gyvenime mano seseriai, gimusiai balandy, labai tiko žibutės – tėvas dovanodavo jai žibučių puokštelę kartais kasdien. O mirė ji irgi balandį, į karstą kojūgaly ir aš įdėjau jai žibuoklių puokštelę. Sesers, net ir visai mažos, plaukai buvo labai šviesūs, tankūs ir ilgi...“ O Judita buvo tamsi. „Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs Petras Vaičiūnas.“ Rengdavo sesutes vienodai, tokiomis pačiomis suknelėmis.
Labai įdomios kelios klasės fotografijos, esančios J. Vaičiūnaitės fonde. Visa klasė nusifotografavo su auklėtoja Julija Daliene tarp žydinčių obelų. Ant fotografijų nurodyta data – 1948 metai. Judita Viktorija gražiai šypsosi. J. Vaičiūnaitė memuarinės prozos knygoje „Mabre viešbutis“ šiltai prisimena mokytoją Bronę Griškevičienę: „... pati mažytė ir smulki kaip vaikas, mokyklos baigimo proga padovanojo keliems mokiniams po žalią daigelį. Nežinau, ką gavo kiti, aš gavau oleandrą...“
„Kai pamačiau spektaklį vaikams „Liuli muzikantas“, neberadau vietos, išūžiau tėvams ausis – smuiko, smuiko! Naktimis man skambėdavo smuikas, sapnuodavau jį. Bet smuiko ilgai nebuvo. Ir pagaliau –prabundu, tvieskia saulė, prie manęs lenkiasi besijuokiantis laimingas tėvas, pabučiuoja mane ir paduoda smuiką. Tikrą vaikišką smuiką, surastą turguj. Mano aštuntas gimtadienis.“ Judita labai mėgo muziką, ilgai jos mokėsi. J. Vaičiūnaitės fonde aptinkame ir natų sąsiuvinius. Juditos tėvas mirė manydamas, kad dukra bus smuikininkė. Poetė yra prisipažinusi, kad apleisto smuiko ilgai jai neatleido dėdė, poetas Petras Vaičiūnas.
Poetės J. Vaičiūnaitės fonde gausu fotografijų su artimaisiais, su draugais. Jose matome Juditą su seserimi Dalia, motina Adele Selenyte-Vaičiūniene, tėvu Viktoru Vaičiūnu, su dėde Juozu Vaičiūnu, kitu dėde Petru Vaičiūnu ir jo žmona aktore Teofilija Vaičiūniene. „Abu dėdės mane myli, aš juos irgi. Labai. Galbūt jie stengiasi pavaduoti mano mirusį tėvą, jų jaunėlį brolį, o gal regi many jo atspindį…“ Vėlesnėse fotografijose matome poetę su dukra Ula, sesers dukra Vega, su latvių poetu, vertėju, vyru H. M. Majevskiu. Vėliau ir su anūke – Kamile Rože… Štai anūkei Kamilei Rožei dedikuotas eilėraštis „Portretas“ – „Rusvas šunelis tupi prie tavo kojų. / Pieniško stiklo lėkštė / su senamiesčio herbais / tiesiai prieš tavo putlią rankutę. / Pakloju / erdvę pro miesto vartus tau – / mylėk ją ir gerbk. / Baltas azalijų keras / ant lango prieš saulę – / šaknys į tirpstantį sniegą, / o šakos į dangų, / šakos į būsimą šimtmetį – / imk tą pasaulį, / rask jį smalsiom ir vylingom akim, / išsigandus / glauskis prie mano širdies – / tau pražydo per vėtrą / žėrinti gotiška rožė – / Vilniaus vitražas.“
Artimiausi Juditos draugai – Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Tomas Venclova, Violeta Palčinskaitė. Poetė V. Palčinskaitė pasakoja apie pasisėdėjimus su Judita kavinėse.
„Taip, tie mūsų pasisėdėjimai buvo labai jau nesovietiška. Dieve, o kokios tada kavinės buvo! Mėgome „Neringą“, nes ten mums užtekdavo kapeikų kavai ar bulviniams rageliams su grybais nusipirkti. O mėgstamiausia mūsų susitikimų vieta – maža kavinukė netoli Operos ir baleto teatro, mes ją pavadinome „Pjero“. Languotomis staltiesėmis apdengti apvalūs staliukai... Ten būdavo karšto raudonojo vyno.
Mudvi vienijo didelė sielos bendrystė, požiūris į gyvenimą, su gatvės grindiniu susijusi vaikystė, miesto įvaizdžiai, laisvės pojūtis, senamiestis... Jo gatvėmis kaukšėdavome avėdamos aukštakulniais, su juodomis kojinėmis ir juodomis skaromis, blyškiai dažytomis lūpomis – pagal tuometę madą. Kai kam atrodydavo – baisi bohema, bet tik tiek tos bohemos ir buvo. Judita negėrė ir nerūkė. Aš kartais užtraukdavau ilgą juodą moterišką cigaretę.“
J. Vaičiūnaitė ne tik mokėsi muzikos, jai labai patiko ir piešimas. Domėjosi tapyba, skulptūra, architektūra. Poetės kūryboje atgyja Vilniaus bažnyčios, jose esantys meno kūriniai.
„Prisimenu dar beveik pokario Kauną, vaizdą pro langą į pustuštę gatvę su žydinčiais kaštonais, save per baigiamuosius mokyklos egzaminus ir tą staigų svaigų įgeidį piešti. Ėmiau pieštuku kopijuoti popieriuj tos knygos veidus – gležną Sandro Botticelli madoną iš „Mergelės, kūdikėlio Jėzaus ir švento Jono“, grakščią juodaplaukę mergaitę su kaspinu ir blyškiom gėlėm plaukuose iš Jeano-Baptiste’o Greuze’o „Sukulto ąsočio“… Radau ten ir moterį tapytoją Mme Vigee-Lebrun, jos žavų autoportretą su dukra.“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi keli J. Vaičiūnaitės piešiniai – autoportretas, šv. Marijos portretas, poeto T. Venclovos portreto eskizas…
J. Vaičiūnaitės fonde yra keli memorialiniai daiktai – pilkšvų akmenukų karoliai, melsva skarelė. Poetė mėgo puoštis, beveik visose išlikusiose fotografijose matome ją su karoliais, įsisegusią sagę ar užsirišusią dailią skarelę…
Gausi ir epistolinė medžiaga. Įdomūs poeto P. Vaičiūno laiškai, kuriuose jis duoda vertingų patarimų pradedančiai poetei. „Mano rašymas padėjo atsirasti tarp mūsų gilesniam dvasiniam ryšiui. Jis tuo džiaugėsi, bet buvo griežtas kritikas, nors manimi tikėjo. Jaučiau jam ypatingą pagarbą, kad jis garsus rašytojas, pasirinko ne parsidavimą, o vidinę tremtį…“ Apie tai rašė J. Vaičiūnaitė savo memuarų knygoje „Mabre viešbutis“. Poetės fonde daug J. Apučio, S. Gedos, V. Bložės, A. Sluckaitės-Jurašienės ir kitų laiškų.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas poetės J. Vaičiūnaitės archyvas yra vienas didžiausių.
Parengė Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė
Galerija
