Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas didelis poetės archyvas. Ypač daug jame laiškų. Didžiulis rankraštynas.

Janina Degutytė gimė Kauno priemiestyje – Šančiuose. Kaip pati prisimena, aplink namą buvo du darželiai su daugybe gėlių – kvepiančių žirnelių ir naktinių fialkų, jurginų ir pinavijų, smidro ir diemedžio, o nasturtos aplink namus švietė. Janina buvo vienturtė dukra, turėjo mylintį tėvą, senelę ir alkoholikę motiną. Vaikystėje teko tampyti pilnus portfelius vyno butelių – motina išvarydavo dukrą parnešti vyno. Nesvarbu, ar Janina sirgo, ar karščiavo, bet vyno turėjo parnešti. Motina – pati skaudžiausia J. Degutytės tema. Ji ne tik gėrė, bet ir grasino dukrai, žnaibydavo ją, gąsdindavo. Janinos tėvas žuvo jaunas ir jam dukra rašė eilėraščius. Aš visad rašysiu tau laiškus / Ir kalbėsiu su tavim. / Juk mudu taip mažai tesikalbėjom... / Tik slėpėm viens nuo kito savo skausmą / Ir vienas kito ašarų bijojom...

Poetė kalbėdama apie save, sakė, kad ją suformavo netektys. Jos prasidėjo labai anksti. Žuvo tėvas, mirė senelė, motina gėrė. Ramybę ir džiaugsmą Janina surado gamtoje. Kaune, prie vartelių, augo didžiulis klevas. Ir jis man padėjo. Ir Nemunas. Sėdėdavom ant sielių vakarais su drauge (su kuria viskuo dalindavomės – skausmu, viltim ir duona, džiaugsmo abi ne kažin kiek teturėjom). Visą laiką ilgėjausi miškų, laukų erdvės. Visur buvo ankšta, atrodė – tik gamtoj ramu ir šviesu, kokioj nors negyvenamoj saloj, kur nėra žmonių, kur niekas susitikęs nepasakys man, kada ir kaip matė mano motiną...

Iš poetės vaikystės išlikę labai gražių fotografijų – mažytė Janina sėdi ant kėdutės po skėčiu, rankose laiko lėlę, kitoje – maža mergaitė, papurusiais plaukučiais, sėdi ant takelio, o aplink priskinta gėlių. O dar kitoje matome Janiną apkabinusią katiną. Pirmoji žinoma fotografija iš 1929-ųjų. Janina, dar visai mažutė, basa sėdi ant motinos kelių ir dairosi aplinkui. Iš mokyklos laikų žinoma viena fotografija, kurioje nufotografuoti Šančių mokyklos vaikai, pedagogai, kunigai. Janina ten liūdna ir susiraukusi. Į mokyklą kartais ji eidavo visai nemiegojusi, nes girta motina trukdydavo miegoti... Muziejaus fonduose saugoma viena fotografija, kurioje matome visą gražią Degučių šeimą – motiną Janiną, tėvą Stasį ir mažąją Janiną, aprengtą jūreiviško stiliaus kostiumėliu...

Degutytė labai mylėjo mokyklą, mokytojus, knygas. Mokykloje sutiko daug širdingų pedagogų, kurie jai padėdavo duona, knygomis ir pan. Janina svajojo apie Vilniaus universitetą, bet jis atrodė nepasiekiama svajonė. Į jį veržėsi kaip į išganymą. Netikėtai atėjo klasės auklėtoja su pinigais ir Janina išvažiavo studijuoti literatūros. Mokėsi sirgdama, bet studijų metai išliko atminty labai šviesūs. Janiną žavėjo dėstytojai – V. Mykolaitis-Putinas, J. Lebedys, V. Zaborskaitė, M. Lukšienė, E. Meškauskas ir kiti. Bibliotekoje Janina sėdėdavo iki vidurnakčio, lankė teatrą ir filharmoniją. Bilietai buvo brangūs, tai valgyti teko duoną ir vandenį. Iš J. Degutytės studijų metų, nors labai varganų, išlikę šiek tiek fotografijų, kuriose matome Janiną su draugėmis – Vanda Lopaityte, Ada Kizlaityte, Danute Venclovaite. Linksmos, besišypsančios universiteto filologės. Margom, vėjyje besiplaikstančiom suknelėm...

J. Degutytė pradėjo rašyti dar mokykloje, jai tada buvo apie dešimt metų. Niekam savo kūrybos nerodė, gal tik artimiausiai draugei. J. Degutytę labai skatino rašyti poetas E. Matuzevičius. Janinos draugės nusiuntė jam pirmųjų poetės eilėraščių. E. Matuzevičius sakė, kad čia tikra poezija. Pirmieji J. Degutytės eilėraščiai buvo išspausdinti žurnale „Jaunimo gretos“. Poetė sulaukė daug laiškų, atsiliepimų. Žmonės sveikino, rašė, kaip mano eilėraščiai jiems padėjo nevilty ir skausme, kaip suteikė jėgų. Tas paradoksas mane nustebino ir sutvirtino. Vadinasi, traukdama save už plaukų, traukiau ir juos. Tai buvo pirmas laimėjimas. Kažką padariau reikalingo. Ilgainiui ėmiau liesti tai, kas labiausiai skauda. Taip gimė „Šiaurės vasaros“. Ir tik rašydama paskutiniųjų rinkinių eilėraščius supratau, kad jau turiu jėgų kalbėti apie tai, ką noriu, ką privalau, kad jau paliečiau visus savo patamsius ir jų nebebijau. Nes juk lyrika – sielos kalba, išpažintis, kad ir kaip transformuota pagal kiekvieno poeto prigimtį. J. Degutytės fonde yra daug pageltusių rankraščių. Ant jų dažnai įrašyta ir eilėraščio parašymo data. Janina laiškuose savo draugėms labai dažnai įdėdavo ir eilėraščio rankraštį. Bičiulei Vandai Lopaitytei laiškuose siuntė eilėraščius „Lietuva“, „Bethovenui“ ir kitus. Draugės saugojo jos atsiųstus eilėraščius.

J. Degutytės fonde gausu fotografijų, kuriose matome poetę tarp gėlių, medžių. Vasaromis ji su bičiule dailininke Brone Jacevičiūte važiuodavo į kaimą, į Mazgeliškio kaimą Kupiškio rajone. Janina ten sėjo, sodino, atsigaudavo jos širdis. Jai labai patiko stebėti, kaip auga, stiebiasi daigeliai. Laiškuose draugėms rašydavo apie savo augaliukus. Fotomenininko R. Rakausko fotografijose matome Janiną Mazgeliškio kaime. Kaimo ji ilgėjosi kaip kažko nerealaus, kaip sapno, kuris nepasikartoja. Janinai labai patiko kaktusai, jų daug augino, jie žydėdavo. Fotografijose matome poetę pozuojančią prie pražydusių kaktusų.

Žiūrėdamas į J. Degutytės fotografijas, negali nepastebėti, kaip gražiai ji mezgė. Net sudėtingiausi raštai jai pavykdavo. Poetė buvo ir puiki kulinarė, žinojo daug receptų ir gamino labai gardžiai.

Poetės fonde saugomos visos jos knygos, parašytos suaugusiesiems ir vaikams. „Saulėtos dainelės“, „Sniego lelija“, „Nepalik manęs“, „Kregždės lopšinė“, „Saulės pėdom“ – tai tik dalis J. Degutytės knygų vaikams. Kūryba vaikams labai svarbi. Apie ją J. Degutytė rašė: Didžiausias poezijos uždavinys – mokyti vaiką meilės. Meilė – tai ir gerumas, ir teisingumas, ir grožis. Mylėti – tai duoti ir suprasti. Bet mokyti be jokios didaktikos. Atskleidžiant esmę, kalbantis su vaiku kaip su sau lygiu, o ne iš viršaus nurodinėjant. Vaikai labai protingi. Daug protingesni ir gilesni, negu mes apie juos manom. Ir dar vienas poezijos uždavinys: kuo ilgiau išsaugoti vaiko sieloje tyrumą, nesudrumstą suaugusiųjų pėdsakų, alkį – grožio ir šviesos. Kai pamatau vaiką, noriu kalbėtis su juo, t. y. rašyti jam poeziją. Nors ne visada tai įstengiu.

Daugiausia poetės eksponatų MLLM yra padovanojusi J. Degutytės pusseserė Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė. Ji išsaugojo poetės palikimą, parašė apie ją prisiminimus. Muziejui ji dovanojo B. Jacevičiūtės tapybos darbų, sidabrinę katino sagę, kurią J. Degutytei atsiuntė kardiologas E. Stupelis.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė