Senoji literatūra

Ieva Simonaitytė (1897–1978) – autobiografinių knygų, romanų ir apysakų autorė, savo šlovės zenite sovietiniais metais, buvusi labai produktyvi rašytoja, jos knygų tiražai pasiekė 1,5 milijono. Viena iš nedaugelio rašytojų, kuri tapo gyva klasike, o jos kūrybos Raštai, tuometinės Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jurgio Tornau 1956 m. planuoti leisti 3–4 tomuose, 1956–2003 m. laikotarpiu knygynų lentynose, su atspaustomis monogramomis „I. S.“, išsirikiavo net septyni.

Ieva Simonaitytė Lietuvos kultūrai svarbi ir tuo, kad yra paskutinė garsiausia Mažosios Lietuvos kūrėja, atstovė, rašiusi ir kalbėjusi šišoniškių tarme, jos romanai, pasakoja skaudžią ir nelengvą Mažosios Lietuvos istoriją, atskleidžia šio regiono žmonių tipologiją: mąstymą, kalbėjimą, papročius, religiją, būdo savybes. I. Simonaitytės prozinis palikimas tiek paprastam skaitytojui, tiek tyrinėtojui leidžia susidaryti vientisą, platų ir spalvingą visos Lietuvos literatūrinį žemėlapį. I. Simonaitytė – pirmoji rašytoja moteris, stojusi lygia greta su iškiliais Mažosios Lietuvos vyrais – M. Mažvydu, J. Bretkūnu, K. Donelaičiu, Vydūnu.

I. Simonaitytės rinkinys MLLM išties gausus, jį ne kartą tyrinėjo ir jo atradimus savo darbuose panaudojo mokslininkai R. Dambrauskaitė-Brogienė, D. Kaunas, A. Riaubienė ir kt. Muziejuje saugomi rašytojų, literatūrologų, menininkų darbai apie I. Simonaitytę, tai ir E. Barauskienės, V. Kubiliaus, su dedikacija, O. Pajedaitės, D. Kauno, V. Rimavičiaus, R. Brogienės veikalai.

Įdomu ir svarbu paminėti, kad dar 1941 m. neramiais politinių pervartų metais Kaune, I. Simonaitytei gyvenant, tuometinio milijonieriaus Jono Vailokaičio namuose Vienybės a., vokiečiams užėmus kraštą, o tuose namuose įsisteigus reichskomisaro rezidencijai, visi I. Simonaitytės rankraščiai ir baldai laikinai buvo priglausti Maironio muziejuje. Vėliau susigrąžinti ir keliavę iš vienos vietos į kitą. Ievos Simonaitytės rinkinys Maironio lietuvių literatūros muziejuje pradėtas formuoti dar 1955 m., perkant iš knygynų rašytojos knygas arba gavus jų iš pačios autorės su plačiomis dedikacijomis muziejui. Vėliau, po klasikės mirties, 1979 m. iš tuometinės Švietimo ministerijos perimta didžioji dalis archyvinio palikimo, kurį sudaro: rankraštynas, knygos, archyvinė medžiaga, nuotraukos, meno kūriniai, memorialiniai daiktai, memorialinė biblioteka.

Didžioji dalis I. Simonaitytės kūrybos spausdinta atskiromis knygomis arba yra patekusi į Raštus. Muziejuje saugomi praktiškai visų kūrinių pirmieji leidimai Lietuvoje, daugelis knygų su įrašais, dedikacijomis, tai ir: „Apysakos“ (1948), „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935) gotišku šriftu, su dedikacija poetui L. Girai, su kuriuo I. Simonaitytė intensyviai susirašinėjo, bendravo būtent Šimonių pasirodymo metais, to paties romano vertimas į latvių kalbą, „Pavasarių audroj“ (1938), „Vilius Karalius“ (I t. – 1939, II t. – 1956), taip pat vertimas į rusų kalbą, „Be tėvo“ (1941), „Pikčiurnienė“ (1953), taip pat vertimas į rusų kalbą, „Paskutinė Kūnelio kelionė“ (1971); autobiografinės knygos: „O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965), „Gretimos istorijėlės“ (1972).

Be galo vertingas I. Simonaitytės rankraštynas, saugomas muziejuje, suteikiantis galimybę ne tik išvysti klasikės rašyseną, bet ir leidžiantis pamatyti kūrybos procesą: daugelis rankraščių pribraukyti, ne kartą keisti vieno ar kito kūrinio pavadinimai, mašinraščiai su esmingais taisymais. Ne maža dalis rankraštyno – smulkioji proza, eilėraščiai, žymintys kūrybinio kelio paiešką ir pradžią, buvo publikuota to meto Mažosios Lietuvos spaudoje, tai: mašinraščiai „Vilkas“, „Svečiai“, „Auga žmogus“, „Marės vargai“ (skyrius iš „Be tėvo“), „Molinis ir Liaudžemis“, taip pat rankraščiai ir mašinraščiai, stambesnių kūrinių fragmentai: „Paskutinė Kūnelio kelionė“, „Vilius Karalius“, „Be tėvo“. Įdomūs eksponatai – didelio formato Ievos Simonaitytės autografas mėlynu rašalu ant balto popieriaus lapo bei rankraštinė užrašų knygelė, kurioje vienas kitas sunkiai įskaitomas poetinis tekstelis, patarlės, anekdotai. Minėtinas ir vertimas į vokiečių, kurią I. Simonaitytė puikiai mokėjo, kalbą – mašinraštis su taisymais, S. Santvaro drama „Die fischer“ [„Žvejai“] (1941). Rankraštyne galima rasti ir Ievos Simonaitytės kalbą, rašytą pirmajai Lietuvos valstybės literatūrinei premijai atsiimti Kauno valstybiniame teatre 1936 m., už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ bei fragmentus iš ruošimosi kalbai.

Įdomi rankraštyno dalis – niekur neskelbti rankraščiai, neskelbti dėl pačios autorės valios, greičiausiai laikant juos mažiau svariais literatūros pasaulyje. Minėtini: „Mycė ir Paša“, „Namų žiburys“, „Kalėdų pasakaitė“, „Praeities šešėliai“, „Akmuo su akmeniu vėl susitinka“, „Vilkelis“, „Velnių gaudytojai“, „Kitų klausęs – keliu neeisi...“, „Aš jį mačiau!“, „Na ir naktis“.

Archyvinei medžiagai priskiriami keli atvirlaiškiai, laiškai ir rašteliai. I. Simonaitytė bendravo su iškiliausiais to meto Lietuvos ir užsienio atstovais, menininkais, rašytojais, vertėjais. Seniausi laiškai rašyti1936–1940 m. poetui Stasiui Anglickiui, su kuriuo daugiausia bendrauta dėl Žemaitijos rašytojų reikalų, antologijos leidimo. Intymiausi du, pasak V. Kubiliaus romantiškojo laikotarpio, laiškai poetui, kritikui Benediktui Babrauskui, kuriuos siejo pažintis Telšiuose, jam mokytojaujant, jai – gyvenant pas seserį Mariją Budriūtę-Šiliauskienę. I. Simonaitytė juose atvirauja apie savo jausmus, ilgesį, „negalėjimą pamiršti anų Telšiuose dienų...“. Nemažai laiškų, rašytų 1966–1969 m. spaudos darbuotojui Kazimierui Masiliūnui, kuris buvęs ir I. Simonaitytės vairuotoju (mat vairuotojo pažymėjimo rašytoja neturėjusi, tačiau naujausią „Volgą“ gavusi). Įdomūs ir verti tyrinėtojo domės įvairūs atvirlaiškiai, pvz., bičiulei V. Alseikienei, laiškas estų vertėjui M. Loodusui, latvių vertėjui A. Sukovskiui, raštelis politinei veikėjai L. Diržinskaitei ir kt.

Verta paminėti I. Simonaitytės memorialinę biblioteką. Rašytoja mokėjusi tris kalbas: lietuvių, vokiečių ir rusų, taip pat puikiai skaičiusi tiek lotyniškais, tiek gotikiniais rašmenimis, todėl visų šių tipų ir kalbų knygų turėjusi, jas puošia J. Gimbuto bei S. Katausko ekslibrisai. MLLM fonduose saugomi 76 I. Simonaitytės memorialinės bibliotekos spaudiniai, kuriuos galima skirstyti tipologiškai, tematiškai, chronologiškai, kalbiškai. Mažiau nei pusę, bet daugiau nei trečdalį visų leidinių sudaro vokiškos knygos. Seniausios ir bene vertingiausios, tai iki 1918 m. leistos Vokietijos imperijoje, vokiečių kalba ir senuoju gotišku šriftu, kurį rašytoja mokėjo ir vartojo. Didžioji dalis memorialinės bibliotekos knygų lietuvių kalba, leistos nuo 1933–1972 m. Vertingiausi tarpukario leidiniai, kuriuos I. Simonaitytei dovanojo pažįstami arba juos įsigijo pati. Klasikė turėjusi ne vieną lietuvių poeto poezijos tomelį, tai ir Salomėjos Nėries, Vacio Reimerio, Justino Marcinkevičiaus knygos, rašytojų Juozo Paukštelio, Mariaus Katiliškio, Jono Avyžiaus, Jono Marcinkevičiaus, Petro Cvirkos proza. Beje, pastarasis leidinys Petro Cvirkos „Buvo senelis ir senutė“ (1938 m. Kaunas), dailiai iliustruotas, su I. Simonaitytės autografu ir intriguojančia dedikacija: „Ievutei, mano podei 1971 m.“

Didžiausia rinkinio dalį sudaro įvairių laikotarpių I. Simonaitytės nuotraukos: portretinės, su šeimos nariais, draugais, rašytojais ir visuomenės veikėjais, rašytojos jubiliejų ir kt., kelios jos pačios darytos nuotraukos. Ankstyviausia, saugoma nuotrauka, nežinimo fotografo, Vanaguose, apie 1915 m. Fonde daug meninių didelio formato fotonuotraukų, muziejaus įsigytų iš O. Pajedaitės. Rašytoja mėgo pozuoti, ją yra fotografavę fotomenininkai: A. Sutkus, J. Grikienis, O. Pajedaitė, J. Stanišauskas. Fotografijose užfiksuotos akimirkos, praleistos su jaunystės bičiuliu E. Šumanu,  globėja D. Rimaitiene, poetu J. Lapašinsku, rašytoju M. Sluckiu, bičiule J. Narkevičiūte, J. Čiurlioniene ir kitais.

Meno kūriniai: I. Simonaitytės portretai – dail. V. Kosciuškos, E. Žiauberio, I. Labutytės, skulp. M. Narbuto; S. Katausko ekslibrisai, E. Žiauberio, V. Kalinausko, V. Galdiko iliustracijos.

I. Simonaitytės fonde įspūdingi memorialiniai daiktai. Muziejuje saugoma rašytojos rašomoji mašinėlė, senoviška spintelė, bufetėlis, radiola „Simfonija“, kojinė siuvamoji mašina, skrynia su metaliniais apkaustais, lininės staltiesės.

Yra nemažai memorialinių rūbų: tamsiai rudas kostiumėlis, balta šilkinė palaidinukė, kreminė suknutė, juodo karakulio kepurė, gipiūrinis kostiumėlis. Rašytoja mėgo puoštis. Muziejuje saugomi gintaro, įvairių spalvų perlų karoliai, sagės...

Bičiulius I. Simonaitytė vaišino iš lėkščių su alyvų šakelėmis ir paauksuotais kraštais. Muziejuje saugomos ne tik šios lėkštės, bet ir pasidabruoti šaukšteliai, servizai kavai, grafinas su taurelėmis, salotinės ir kiti indai.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė