2022-12-20
Šiuolaikinė literatūra

Poetas Eugenijus Matuzevičius (1917 m. gruodžio 24 d. Uriupinskas, Volgogrado sritis, Rusija – 1994 m. birželio 20 d., Krinčinas) buvo plati asmenybė. Jo archyvas, saugomas MLLM – vienas gausesnių. Prie to ženkliai prisidėjo ir pats rašytojas, kuris širdyje, matyt, pats buvo muziejininkas. Jis ne tik perdavinėjo muziejaus darbuotojams savo nuotraukas, rankraščius, bet dažnai smulkiai nugarinėje dalyje surašydavo: kur fotografuota, su kokiais žmonėmis ir kokia proga. Rinkinyje, be viso kito, daug laiškų, kuriuose poetas ragina bičiulius saugoti savo raštus ir viską perduoti „literatūros muziejui Kaune“ arba į kitas literatūrinį paveldą kaupiančias įstaigas.

Laiškai rašyti dažniausiai mėlynu tušinuku, tačiau jis mėgo naudoti įvairiaspalvius – vieni sakiniai pabraukti raudonai, kitur – koks nors prierašas žaliai. Seniausieji laiškai rašyti rašaliniu parkeriu, bičiuliui, poetui P. Zablockui, kai E. Matuzevičius atliko karinę tarnybą Aukštojoje Panemunėje. Nors domėtis kūryba, rašyti eilėraščius pradėjo anksti, dar tebesimokydamas Biržų gimnazijoje, iš tų laiškų aiškėja, kad tarnybos laikotarpis nebuvo itin palankus kūrybai: „Iš savo pusės galiu tik pasakyti, kad nieko geresnio neparašiau. Kariuomenė vis dėlto baisiai nedėkinga dirva kūrybai. Manau – tai pats taip pat jautei. Ale vis tikiuos kada atsigauti“.

Vėlesniu laikotarpiu, maždaug 1956 m. nemažai laiškų gydytojui, rašytojui, mecenatui Albinui Šmulkščiui. Po Stalino mirties atsiradus galimybei užmegzti bent šiokius tokius ryšius su užsieniu, E. Matuzevičius ja pasinaudojo, nes dauguma jo studijų laikų bičiulių, kurie nepaaukojo gyvybių partizanaudami, pasitraukė į Vakarus. E. Matuzevičius laiškuose trumpai dėsto, kaip gyvenęs visą tą laikotarpį, tuo pačiu mėgina sužinoti gausaus savo bičiulių būrio kontaktus ir atnaujinti bendrystę. Rinkinyje turime ir A. Šmulkščio rašytus atsakymus.

Pluoštelis laiškų skirti radijo laidų vedėjui V. Strazdeliui, nes E. Matuzevičius buvo dažnas radijo laidų svečias. Bendrauta ir su V. Sirijos Gira. Geri santykiai visuomet buvo ir Maironio lietuvių literatūros muziejumi – E. Matuzevičius ne tik rūpinosi, kad kolegos ką nors perduotų į archyvus, bet ir nepamiršdavo pasveikinti muziejaus kolektyvo įvairių švenčių progomis. Labai E. Matuzevičius rūpinosi K. Inčiūros minėjimais, jo palikimo ir atminties puoselėjimu. Ta tema vis rašė aktoriui Antanui Barčui, kultūros darbuotojai Onutei Ganiauskaitei, pats organizavo K. Inčiūros knygų leidimą. Be abejo, tekdavo rūpintis ir savo paties knygomis. Laiškai leidyklos „Vaga“ direktoriaus pavaduotojui Jonui Petroniui rašyti prieš pasirodant poezijos knygai „Žalios metų salos“. E. Matuzevičius buvo bendraujanti asmenybė, mylėjo žmones, tad pakviestas kur nors sudalyvauti neatsisakydavo. Tą taip pat liudija laiškai: fabriko „Drobė“ bibliotekos vedėjai Birutei I. Tamašauskienei. E. Matuzevičius dėkoja už jo poezijos popietės suorganizavimą. 

Kryptingai domintis E. Matuzevičiaus asmenybe, reikėtų tyrinėti ne tik jo rinkinį, nes dalis laiškų, kuriuos jis parašė ir išsiuntė, muziejų pasiekė kartu su kitų rašytojų rinkiniais. Pvz., dažnai E. Matuzevičius rašęs studijų laikų bičiuliui, poetui K. Bradūnui. Būsimieji poetai, dar tebebūdami moksleiviais ir mokydamiesi skirtingose Lietuvos pusėse (E. Matuzevičius gyveno Šiaurės Lietuvoje, o K. Bradūnas buvo kilęs iš Suvalkijos) ėmė bendrauti laiškais, nes moksleiviškoje spaudoje buvo susipažinę su vienas kito kūryba. Vėliau, abiem įstojus mokytis į tą patį universitetą Kaune, draugystė stiprėjo. Vėlgi, tik sužinojęs bičiulio, jau gyvenusio JAV kontaktus, E. Matuzevičius ryšius atnaujino, dažnai siuntė Lietuvoje leidžiamas ir prašė atsiųsti JAV pasirodžiusių mūsų rašytojų knygų. Taip pat su laiškais, po nedaug, jis persiuntė didelį pluošta V. Mačernio eilėraščių, tad kol Lietuvoje šis poetas ir jo kūryba dar buvo draudžiami, JAV 1961 m. pasirodė K. Bradūno suredaguotas rinkinys „Poezija“. Šie laiškai saugomi K. Bradūno rinkinyje.

Keitėsi knygomis ne tik su K. Bradūnu, bet ir su kitais: germanistu išeiviu R. Šliažu, Stasiu Dauniu ir kt. Laiškuose dažnai nurodo, ką išsiuntęs ir ką norėtų gauti. 

Kadangi E. Matuzevičius popierių nemėtė, turime ir nemažai jo rankraščių ar mašinraščių. Tarp jų – daug vertimų, juk dar tebesimokydamas Biržų gimnazijoje E. Matuzevičius suprato „vertimo stebuklą“. Iš saugomų tekstų matyti, kad E. Matuzevičius vertęs I. Slovackio, M. Isakovskio, J. Kolaso, B. Pasternako, P. Ševčenkos, P. Nerudos ir kitų kūrybą. Taip pat vertė A. Puškiną. Turbūt ne veltui tarp spaudinių – lankstukas, kur E. Matuzevičius įtrauktas kaip Puškino poezijos šventės dalyvis. Beje, ne tik vertė, bet ir pats buvo verčiamas. Jo fonde saugomas J. Brewing į vokiečių kalbą išverstas eilėraštis. Įdomūs ankstyvojo laikotarpio eilėraščiai, rašyti 1939 m. – „Ginklo broliui“, „Apkasuos“. 1941 m. rašytas eilėraštis „Laisvajam žmogui“ vėliau gavo naują pavadinimą – „Nemariajam žmogui“. 1942–1943 m. rašytas „Rudens šauksmas“. Matyti, kad laiko aktualijos, karo metai Eugenijaus kūryboje neatsispindėjo kol buvo galima to išvengti ir temas rinktis pačiam, poetas kūryboje galimai ieškojo paguodos nuo realybės. Turbūt pats ankstyviausiasis tarp tų, ką turime – „Jūra ir nerimas“ (1937). Juk jūros ošimą, jos bangas E. Matuzevičius pamilo nuo pirmojo susitikimo, kai lankėsi tame krašte su gimnazijos keliautojų būreliu.

Kaip matyti iš jau minėtų laiškų V. Strazdeliui, E. Matuzevičius noriai dalyvaudavo radijo laidose. Toms laidoms jis ruošdavosi iš anksto, tekstus apgalvodavo ir sau pasirašydavo, Tad nemažai turime tokių niekur nepublikuotų, tik vienu ar kitu metu per radiją transliuotų kalbų įvairiomis temomis, tarp jų – ir kalba apie jaunystės draugą V. Mačernį, skirta užsienio lietuviams.

Ne ką mažiau nei pasiruošimo tekstų radijo laidoms turime E. Matuzevičiaus kalbų ar pratarmių, pasakytų įvairiuose poezijos pavasario renginiuose Vilniuje ir Kaune, Lakštingalų slėnyje, kur būdavo vainikuojami laureatai. Ir tada, kai pats laimėjo laureato vainiką 1971 m., ir džiaugiantis kitų laimėjimais.

Išsamiausias kūrybinis vienetas – tas pirmasis sudarytasis rankraštinis rinkinys „Audros paukščiai“, kurią jaunuolis iškart norėjo matyti kaip knygos maketą. Tai – ne pavieniai eilėraščiai, ranka prirašyti lapai sudėti pagal autoriaus užmanymą, numatyti skyriai ir jų pavadinimai. Pirmajame lape ranka jau nurodyta „Sakalo“ leidykla“ ir 1944-ieji metai. Ši, jau antroji poezijos knyga pasirodė prieš pat užeinant Raudonajai armijai. 

Laiške A. Kniūkštai E. Matuzevičius net po daugelio metų rašė domėdamasis savo knygos likimu: „Kreipiuosi į Jus su vienu reikalu. Savo metu jūs esate man pasakęs, kad 1944 metų vasarą Tarybinė armijai išvadavus Kauną, jūs gavote Glavlito leidimą iš spaustuvės paimti, rodos, dalį mano rinkinio „Audros paukščiai“ tiražo platinimui. Gal atsimenate pavardę to žmogaus, kuris jums tada pasirašė tokį leidimą“.

Kadangi E. Matuzevičius buvo toks knygų kaupėjas, jo memorialinė biblioteka – gausiausia rinkinio dalis. Dedikuotos ir ne, lietuvių ir rusų kalbomis, yra net čekų k. – „Tarybinių poetų lyrika“, kur tarp S. Nėries, J. Paleckio – ir E. Matuzevičiaus kūryba. Knygos su ekslibrisais, autografais. Kaip tikras „knygius“, savo biblioteką kaupti jis pradėjo anksti, tad tarp visų yra nemažai senų, prieškarinių poezijos knygų. Dalis jų pirkta mokantis Biržuose. Net sunkiais karo metais jis kaupė ir pirko knygas, pvz., nurodyta, kad P. Babicko „Geltona ir juoda“ (1930) pirkta Kaune; A. Baranausko „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva (perspausta antru atveju; 1908) pirkta Vilniuje, Šlapelienės knygyne 1943 m. Taip pat dėl ryšių su užsieniu yra tokių knygų kaip H. Nagio „Mėlynas sniegas“ (1960) su autoriaus autografu. Saugojo ir išleistas savo paties knygas ar vertimus (N. Hikmetas „Romantika“, P. Neruda „Miškų kirtėjas“, J. Rainis „Ave sol“). Dalis šių knygų MLLM atiteko uždarius Vilniaus rašytojų muziejų.

Tarp spaudinių – laikraščiai su jo straipsniais ar interviu, ne tik lietuvių, bet ir latvių kalba. Didelis plakatas, skirtas knygos „Žalios metų salos“ kūrybos vakarui, su ranka prirašyta dedikacija „Literatūros muziejui Kaune“. Įvairūs bukletai, kvietimai į renginius ar susitikimus su autoriumi, kūrybos vakarų programos. Yra jam rengtos parodos katalogas.

Na ir nuotraukos, tos užfiksuotos akimirkos, kurios parodo, kur mūsų klasikai lankėsi, ką mėgo ir kuo gyveno. Nemažai E. Matuzevičiaus nuotraukų – prie mylimos jūros. Vieno, su žmona Genovaite, su bičiuliu A. Žukausku. Lietuvoje, Dubultuose (Latvija), kur buvo įkurti Rašytojų kūrybos namai. Nors daugiausia nuotraukų iš Baltijos pajūrio, mėgo E. Matuzevičius aplankyti ir svečias šalis. Kadangi buvo laikomas nepatikimu dėl susirašinėjimo su JAV, išvykti už SSRS ribų jam buvo draudžiama, tačiau šiapus uždangos jis aplankė Moldovą, Rumuniją, Bulgariją, Armėniją ir kt. Nors pirmoji E. Matuzevičiaus šeima, kurioje gimė 2 sūnūs iširo, net sukūręs naują E. Matuzevičius vaikų nepamiršo ir ryšio su jais nenutraukė – yra nuotraukos su paaugliu sūnumi Kornelijumi, mini sūnus ir laiškuose bičiuliams.

Itin gausus pluoštas nuotraukų – iš 50-mečio minėjimo. Neliko pamiršti ir kiti jubiliejai, galime rasti nuotraukų ir minit 60, 70 m. sukaktis, tačiau 50 išsiskiria kiekiu. Ir be abejo, E. Matuzevičius dažnai buvo kviečiamas į įvairius renginius, o tos akimirkos fiksuojamos. Stovintis įvairiose tribūnose oficialių renginių metu, dalijantis autografus, kūrybiniuose vakaruose – E. Matuzevičius spėdavo visur. Nuotraukos liudija jį dalyvavus ir pirmajame susitikime su B. Brazdžioniu šiam atvykus į Lietuvą. Juk B. Brazdžionis prieškariu baigė tą pačią gimnaziją, ir būdamas vyresniu, ilgą laiką E. Matuzevičiui buvo sektinu pavyzdžiu. Kelios nuotraukos yra iš to K. Inčiūros 80-mečio minėjimo, kuriuo E. Matuzevičius taip rūpinosi ir prirašė tiek laiškų. Mėgo poetas lankytis ir Krinčine, kur praleido vaikystės metus, kur grįžo gyventi senatvėje. Reguliariai dalyvaudavo Krinčino Draugystės šventėse. Nuotraukos stropiai aprašytos – kitose pusėse E. Matuzevičius pieštuku išvedžiojęs, kas tie matomi asmenys, kada ir kur jie fotografuoti.

Norintiems pamatyti rašytoją ne tik nuotraukose, turime LTV laidos, skirtos E. Matuzevičiaus 70-mečiui vaizdajuostę.

Rašytojų fondus visuomet papuošia meno kūriniai. Be keleto ekslibrisų, kurių vieno autorius – P. Rauduvė, o kito – A. Švažas, turime ir R. Kalpoko iliustracijas knygai „Mes gyvenam prie marių“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė