Nesuklysime Juozą Grušą pavadinę romantiku ir idealistu – toks jis buvo iki pat mirties. Artimieji mena, kad ne kartą niūriais rudens vakarais dramaturgas leisdavosi pasakoti išgyventas meilės istorijas. J. Grušas nevengdavo kalbėti apie dramatiškus romantinius nuotykius ir šalia sėdint ištikimajai žmonai Pulcherijai, kuri tik diplomatiškai tylėdavo. Tačiau, rašytojo žodžiais tariant, kad ir kokio susižavėjimo būta, J. Grušas „dėl jų santuokos neardė, niekada nedegino marškinių dėl blusos“. Šios virtualios parodos centre – dramaturgo susižavėjimas turtingąja Joniškio ūkininkaite Pulcherija, judviejų meilė, įsižiebusi nelengvomis aplinkybėmis ir rusenusi iki pat gyvenimo galo.
Kaip poetas Petras Palilionis knygoje „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“ rašo, Juozas Grušas ir Pulcherija Račytė susitiko metais būdami nebe pirmos jaunystės. Tuo metu trečiąją dešimtį baigiančio literato užantyje – lituanistikos bakalauro diplomas, taip pat baigtos pedagoginės studijos, ruošiamasi pratęsti teisės mokslus. Gabioji Pulcherija – Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pirmakursė, studijavo istoriją bei pedagogiką ir nestokojo ambicijų: Pulcherija tikėjosi dirbti garsios orientalistinės Marijos Arcimavičienės asistente ir galiausiai tapti egiptologe.
Kas gi suvedė šiuos jaunus žmones? Pulcherija ir Grušas susipažino per kunigą Gylį, kuris anksčiau jaunajam rašytojui piršo savo seserį Oną. Su dvasininku J. Grušas dirbo „Mūsų laikraštyje“, taip pat lankydavosi jo namuose, o kartą ten sutiko Pulcheriją. „Ji man pasirodė labai moteriška“ – prisimena judviejų pažintį J. Grušas. Gali būti, kad Pulcherija patraukė rašytojo dėmesį ne tik dėl savo moteriškumo, bet ir dėl ypatingo charakterio, kuriuo, pasak amžininkų, pasižymėjo ir viena pirmųjų rašytojo meilių – poetė Salomėja Nėris. Su dramaturgu jaunystės laikais artimai bendravusi Ona Gaigalaitė-Beleckienė tvirtino, kad „Pulcherija turėjo daug panašumo į Salomėją Nėrį. Panašaus ūgio, išvaizdos, akių išraiškos, kalbos, net galvos pakreipimo.“
Tai, kad ryšys tarp šių jaunų žmonių buvo stiprus nuo pat pradžių, akivaizdu iš laiškų. Jų yra išlikę įvairiausių: nuo naiviausių ir sentimentaliausių iki egzistencinių, atvirų pasidalinimų. J. Grušas savo būsimajai žmonai mėgo rašyti ilgus laiškus, kuriuose niekada nevengdavo žodžiais parodyti švelnumo: „Perskaičiau keletą kartų [laišką] ir keletą kartų išbučiavau“. Rašytojas atvirai dalijosi svajonėmis apie judviejų gyvenimą, taip tarsi bandydamas pabėgti nuo niūrios būties ir vienatvės: „Kas liktų pasakyk man, jei nesvajočiau? <…> Bet svajokim mūsų būsimąjį bendrą gražų gyvenimą.“ (Palilionis, p. 87) J. Grušas su Pulcherija pasidalindavo ne tik svajomis, bet ir nuoskaudomis. Viename iš parodoje eksponuojamų laiškų J. Grušas rašo apie savo santykį su tėvu Antanu: „Nelaimingai susidėjęs mūsų šeimos gyvenimas kažkaip padarė tuos santykius šaltus“. Net ir laiškuose mylimajai atsiskleidžia rašytojo polinkis analizuoti žmogaus gyvenimo peripetijas, pažvelgti į gilius klodus: „Jausmai, ar bent jų pareiškimas, taip pat, pasirodo, yra prabangos dalykas. Kentėdami kokią nors bendrą nelaimę ir bendrą vargą, žmonės tarsi gėdisi savo jausmų.“ Laiškai leidžia teigti, kad J. Grušas jautėsi suprastas Pulcherijos nuo pirmųjų mėnesių.
Deja, užtruko, kol įsimylėjėliai galėjo susituokti ir pradėti bendrą gyvenimą. Kaip ir minėta prieš tai, Pulcherija kilusi iš ūkininkų šeimos. Našlė motina Uršulė Račienė tikėjosi, kad dukra pristatys tvirtą žentą, nebijantį žemėmis išsitepti rankų. Nors J. Grušas augo valstiečių šeimoje ir paauglystėje kartu su tėvu dirbo sunkius ūkio darbus, neįtiko U. Račienei ir pasirodė kaip silpnos sveikatos, klaidingai pasirinkęs humanitariką ir dirbantis laikraštyje. Tai, kad tokia būsimos uošvės nuomonė įskaudino jaunuolį, rodo parodoje eksponuojamas laiškas: „Aš dabar suprantu, kaip judvi, ypač mamytė, viską įsivaizdavo. „Kažkoks miesčionis, kuris baisiai ūkio nemėgsta.“ <…> Sakau, ar ne juokinga, kad tuo tarpu tas „miesčionis“, neseniai pametęs žagrę, svajoja mieste rankioti skatikus ir paskui įsigyti žemelės pakol kas dar daugiau negu kubinį sieksnį, gyventi, gryną orą kvėpuoti ir labai realistiškai galvoti.“ Šiame laiške J. Grušas aršiai savo mylimajai įrodinėja, kad žmogaus pomėgiai „nėra jau taip siauri“, o pats rašytojas turi įvairių interesų.
J. Grušui tenka ilgai įrodinėti U. Račienei, kad yra doras žmogus ir tinkamas vyras Pulcherijai, tačiau jaunasis rašytojas stengiasi kaip įmanydamas ir kartu ieško tinkamo būsto būsimai šeimai. Dėl pastarojo reikalo J. Grušas netgi nutraukia pradėtas teisės studijas ir išvaikšto visą Žaliakalnio rajoną, kol randa tinkamą butą Altų gatvėje. Nuo pirmųjų meilės laiškų iki tuoktuvių praeina beveik treji metai: Pulcherija tampa Grušiene metais sausio mėnesį. Deja, pora per vestuves nesifotografavo, o Pulcherija viename interviu minėjo, kad jaunikis net pamiršo pasirūpinti gėlėmis. Apie buvusias vestuves byloja tik išlikęs bažnytinis įrašas ir pasipiktinusios U. Račienės laiškas redakcijai, kurioje anksčiau dirbo J. Grušas. Laiške uošvienė apgailestauja, kad apie tuoktuves sužino ne iš savo dukros, o iš kunigo, taip pat neturi jaunųjų adreso ir negali perduoti palaiminimo.
Parodoje nušviečiamas tolimesnis jaunos šeimos gyvenimas: gimsta dukra Algimanta Marija, vėliau sūnūs Vytautas ir Saulius. Matyti nuotraukos, žyminčios Grušų šeimos judėjimą iš vienos vietos į kitą: tėvai su Algimanta Marija įamžinti m. prie namo Perkūno alėjoje, kuriame nuomavosi butą, m. visa šeima užfiksuota Joniškyje, į kurį persikraustė tik prasidėjus vokiečių okupacijai. Taip pat akis krypsta į nuotraukas, kuriose svarbūs šeimos įvykiai: Algimantos Marijos vestuvės su Vaclovu Kanču, tolimų giminaičių Mankų iš JAV apsilankymas.
Žvelgiant į fragmentiškas akimirkas matyti, kad Grušų šeimos gyvenimas nebuvo lengvas. metais įsigytas sklypas Žaliakalnyje nežibėjo: žemė priklausė mėšlo pirkliui, sklype nebuvo nei vieno pastato, todėl šeimos lizdą teko kurti naujai iš pamatų. Grušai namą baigę statyti prieš Antrąjį pasaulinį karą metais, tačiau ore tvyrojo įtampa: argi nereikės šeimai palikti ką tik užbaigto namo dėl karo. Nors neramūs laikai temdė gyvenimą, tarpusavio poros ryšys padėjo išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Ypač gelbėjo Pulcherijos tvirtumas. Kol šeimyna gyveno Joniškyje, moteris neretai vykdavo į Kauną tvarkyti reikalų, taip „stebindama ne tik svetimus, bet ir artimuosius: trapi, kukli, inteligentiška, o siekdama savo, – kalnus galėjo nuversti…“ Kaip kadaise Grušų namuose gyvenusi Elena Petrikaitė-Jakševičienė pasakojo, po karo grįžus gyventi į Žaliakalnį ir milicininkams naktį beldžiantis į Grušų namus, pirmoji prie durų eidavo drąsioji Pulcherija, visi kiti – už jos nugaros. Visuomet žinanti, ką daranti, ūkiška žmona buvo it ramstis rašytojui ne tik karo ir pokario metu, bet ir visą likusį gyvenimą.
Grušų namuose nuomavusi kambarį grafiko Jono Liolio šeima apie rašytojo ir jo žmonos santykius atsiliepė gražiai, tarnaitė Pranciška Šlerpaitė taip pat mena, kad jai ir J. Grušas, ir Pulcherija buvo malonūs ir paslaugūs, itin vertino jos darbą. Anot minėtos tarnaitės, Pulcherija itin mylėjo vaikus, tad nieko keisto, jog ir Kaune, ir Joniškyje kurį laiką dirbo darželio vedėja. Tačiau Pulcherija buvo ne tik šeimos židinio puoselėtoja: kartkartėmis Grušui dirbant mokytojo darbą, Pulcherija padėdavo taisyti mokinių sąsiuvinius, nes puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Kaip profesorė Aldona Jocevičienė, artimai bendravusi su Grušais, mena, būtent Pulcherija itin skatindavo savo vyrą rašyti dramas ir buvo pirmoji jo raštų kritikė, „pagalbininkė, sekretorė, jos žinioje buvo visi jo užrašai, korespondencija“. Viena iš J. Grušo dramose vaidinusių aktorių Gražina Balandytė žavėjosi ne tik Pulcherijos gebėjimu priimti svečius, patiekta kiaušiniene aktoriams po ilgos repeticijos, bet ir moters išmintimi, gebėjimu sutarti ir bendrauti su bet kokia kompanija.
Parodoje eksponuojama m. nuotrauka – simboliška: joje užfiksuotas sergantis dramaturgas ir jį slauganti žmona. Visi amžininkai sutinka, kad Pulcherija buvo itin rūpestinga. Žinodavo rašytojo norus jam dar jų neišsakius, mokėdavo mandagiai parodyti svečiams, kad jau laikas J. Grušui pailsėti, o galbūt sėsti prie darbo stalo ir užsiimti kūryba. Suprantama, kad m. ištikimajai žmonai iškeliavus į anapusybę J. Grušui ilgai buvo sunku susitaikyti su netektimi. Tai, kad būti rašytojo žmona Pulcherijai nebuvo lengva ir teko nemažai paaukoti, liudija artimas šeimos draugas P. Palilionis: dramaturgas ir jo žmona „buvo ryškios, savarankiškos asmenybės, nors antrajai – tokia jau menininkų žmonų nedalia – buvo lemta ištirpti pirmoje.“ (Palilionis, p. 409) Neabejojama, kad Pulcherijos nuolankus būvis šalia ir palaikymas, kai laimė lydėdavo ar vargai suspausdavo, prisidėjo prie J. Grušo kūrybinės sėkmės.
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė Beata Starodubova
