Virtualios parodos

Rašytojos, pedagogės ir vertėjos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos archyve, kuris saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje, gausu įdomių ir originalių eksponatų: knygų, nuotraukų, laiškų, kūrybos rankraščių, memorialinių daiktų, meno kūrinių. Rašytojos jaunystės laikus Užvenčio dvare mena Povilo Višinskio 1896 m. darytos nuotraukos. Dabar jau nuo laiko išblukusios, pageltusios. Matome rašytoją, skambinančią rojaliu („Ak, ta muzika, kaip ji man širdį pagauna!“), su tėvais, seserimi Sofija, broliais, bičiuliu kunigu Kazimieru Bukontu ir kitais artimais žmonėmis. Su P. Višinskiu rašytoja susipažino 1890 m. Pečkauskai jį pasikvietė namų mokytoju, norėdami, kad padėtų pasirengti į gimnaziją sūnui Steponui. Užsimezgė graži dviejų jaunų žmonių draugystė, turėjusi įtakos ir rašytojos kūrybai.
M. Pečkauskaitės ir kun. K. Bukonto bičiulystę primena ne tik nuotraukos, bet ir dvi užrašų knygutės: viena – rašytojos, kita – kunigo. Į puošnią mažytę rašytojos užrašų knygutę, dovanotą tėvo, keletą savo eilių posmų užrašė ir kun. K. Bukontas. Gyvenimas Užvenčio dvare, santykiai su mylimais žmonėmis ryškiausiai atsispindi rašytojos apysakose „Viktutė“ ir „Sename dvare“.
Šioje virtualioje parodoje rodome ir keletą eksponatų, kurie liudija rašytojos studijas laisvąja klausytoja Ciuricho ir Friburgo universitetuose. Storame sąsiuvinyje juodais kietais viršeliais vokiečių kalba (yra intarpų prancūziškai ir lenkiškai) užrašytos vokiečių pedagogo prof. Fr. V. Foersterio ir R. Zaičiko paskaitos. Rašyta rašalu, tvarkingai, įskaitomai. Fr. V. Foersterio paskaitos ir jo veikalai turėjo didelę įtaką rašytojai. M. Pečkauskaitė taip susižavėjo jo auklėjimo metodika, kad grįžusi į Lietuvą pasišventė kruopščiam vertėjos darbui. Iš vokiečių kalbos išvertė keletą Fr. V. Foersterio knygų: „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, „Auklėjimas ir auklėjimasis“, „Jaunuomenės auklėjimas“ ir kt. Mėgstamo pedagogo metodiką sėkmingai pritaikė ir praktiškai, dirbdama mokytoja Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje.
1915–1930 m. rašytoja gyveno Židikuose ( Mažeikių r.) Padėjo skurdžiau gyvenantiems, švietė jaunimą, rengė vaidinimus, vertė, rašė. Kun. Klemensas Arlauskas muziejui dovanotuose atsiminimuose apie M. Pečkauskaitę, užrašė: „Dirbo Marija neperstodama, ar turėjo paguodos už tai? Patyrė nemažai ir nedėkingumo. Bet visa tai mokėjo su meile ir pasiaukojimu, giedria nuotaika įpinti į savo garbingų darbų vainiką, sulig Jos pačios žodžiais: „Suprasti, mylėti ir laiminti net tada, kai esi nesuprastas, nekenčiamas ir persekiojamas“.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė