„Mėnesio eksponato“ skiltyje pristatomi Jono Mačiulio-Maironio unikalūs reliktai: knygos „Pavasario balsai“ penktosios laidos maketas ir poemos „Mūsų vargai“ rankraštinis sąsiuvinis, surasti ir parvežti iš Amerikos. 1944 m. abu rankraščiai nežinomo asmens buvo išvežti į Vakarus. Siekdamas apsaugoti Dainiaus kūrybos perlus, jis rankraščius atnešė į „Darbininko“ spaustuvę (kaip teigia pranciškonai, apie 1950 metus – V. P.) ir perdavė vedėjui Tėvui Pranciškui Gedgaudui OFM, pastarasis patikėjo juos saugoti istorikui Viktorui Gidžiūnui OFM, kuris tiek vienoje, tiek ir kitoje knygelėje įdėjo savo asmeninius antspaudėlius. Ilgainiui, vertybės buvo perduotos išeivių rašytojui Pauliui Jurkui, kuris 1951–1993 m. redagavo laikraštį „Darbininkas“ Brukline. Šio teksto autorė, siekdama surasti išeivių archyvus ir parvežti į Lietuvą, ne kartą lankėsi JAV ir artimai bendravo su rašytoju. Jis ir papasakojo apie jam patikėtas saugoti vertybes, žadėdamas jas man perduoti. Šiuos ketinimus net užfiksavo savo dienoraštyje (saugomas Muziejaus rinkiniuose). Deja, staigi mirtis (2004-04-09) neleido jam tai padaryti. Rašytojo dukra Daina sudarė sąlygas peržiūrėti ir atsirinkti Bostone, o vėliau ir Niujorke likusią archyvinę medžiagą. Ten ir buvo rastas knygos maketas. Poemos „Mūsų vargai“ rankraštinį sąsiuvinį parvežė ir padovanojo Sigitas Jurčys. Šie reliktai svariai papildė Maironio turtingą rinkinį. Apie juos jau buvo rašyta muziejaus e. svetainėje bei spaudoje (internetiniame žurnale „Bernardinai“, žurnale „Naujoji Romuva“, laikraščio „Draugas“ kultūros ir meno priede bei yra išleista fotografuotina knygos „Pavasario balsai“ laida).
Artinantis Maironio gimtadieniui pravartu dar kartą žvilgtelti į neįkainojamą vertę turinčius rankraščius ir prisiminti, kokį svarbų vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui bei jaunųjų poetų ugdymui turėjo Dainiaus poezija. Daugelis rėmėsi jo poetiniu lauku: sėmėsi įkvėpimo, mokėsi meilės Tėvynei, gamtai ir artimui savo. Išeivijoje atsidūrę P. Jurkus, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas itin vertino J. Mačiulio-Maironio kūrybą. Pastarasis savo Dienoraščiuose fiksavo potyrius, jausmus: „Maironinė nuotrupa: kokie 1926 ar 7 metai. Pats viduržiemis. Šalta. Sėdžiu lovoje apsiklojęs kojas ir paveiksluotame 1920 m. „Pavasario balsų“ leidime skaitau: Neša vargo užmiršimą / Kūčių vakaras brangus./ Žemei skelbia atpirkimą / Įsikūnijęs dangus./ Gieda Gloria aukštai… Turėjo būti prieš pačias Kalėdas, kada viskas – daiktai, sienos, žmonių veidai, net šventųjų paveikslai,– įgyja blyškiai pilką sukietėjusio sniego spalvą. Ta pačia proga ateina į galvą tarsi viską nušviečianti mintis, kad giliausiai mano sąmonėje įstrigęs Maironio žodis (kaip tai bebūtų keista) yra vienkart iš „Mūsų vargų“ vasaros nakties aprašymo: Malonu vienkart ir graudu!. Į tolį eitum vienu du…/ Naktis graži, dangus žvaigždėtas.“(A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 2001–2009 ir Papildymai. 1940 –2000. Vilnius, 2009; psl. 413) Kitame įraše: „Maironis! Visi mes esame gimę jo ženkle ir šešėlyje, jo žodyje, kuris nelyginant visur esantis ir nuolat primenantis, kas mes esame, pranašo balsas skamba ausyse nuo pat vaikystės. Kalbant apie jį, net ir šiandien, praėjus penkiems dešimtmečiams nuo jo mirties, neįmanoma išvengti patetikos, kalbėti objektyviai, atsietai nuo laiko. Tatai liudija, kad mes dar nesame visiškai atsiplėšę nuo tautinio atgimimo epochos, išaugę iš jos ideologijos ir visko vertinimo tos epochos santykių padiktuotais terminais. Dėl to vis dar tebėra sunku jo kūrybą matuoti grynai estetiniais matais. Mums vis dar tebešmėkšto, nors ir tolumoje, patetiška „be ryto naktis“ bei romantiškas, nieko bendra su šių dienų pasaulio realijomis nebeturintis tautinių aspiracijų matavimas amžiais. Galutinai ir visapusiškai įvertinti Maironį vis dar tebetrukdo giliai įsišaknijusi šventvagystės (liesti neliečiama) baimė.“ (Ten pat; psl. 474)
Jonas Mačiulis-Maironis visą gyvenimą rašė vieną poezijos knygą „Pavasario balsai“. Jam gyvam esant išėjo 4 laidos – 1885, 1905, 1913, 1920 metais. Tačiau tikėtina, kad pats Maironis, leisdamas antrąją knygos laidą, suklydo ir pavadino ją trečiąja. Poeto kūrybos tyrinėtojas, literatūrologas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis rašė: „Kada ir kur pasirodė antras „Pavasario balsų“ leidimas, neteko susekti. Prof. V. Biržiška mano, kad jo iš viso nebūta. Trečiąkart išleistas „Lietuvių laikraščio“ lėšomis Peterburge 1905 m. su parašu Maironis (J. M-lis). Jame jau 13 naujų eilėraščių. <…> Ketvirtas leidimas Kaune 1913 m., iš viso 74 eilėraščiai. Naujų – 20. <…> Penktas leidimas Tilžėje 1920 m., 110 eilėraščių, naujų – 32. <..> Šeštas leidimas pavadintas „Maironio raštai I Lyrika“, Kaune 1930 m., iš viso 131 eilėraštis, naujų – 24.“ (Maironis. Pavasario balsai. Bavarija, 1947 m. Straipsnis. Pavasario balsų leidimai. p. 284)
Maironis viltingai rašė: „mano užkylančiai metai“. Laike išbarstyti, bet, laimė, atrasti reliktai, tarsi gyvi liudytojai – dokumentuoja reikšmingus istorinius faktus. 1913 m. išleistoje knygoje Maironis rengė penktąją laidą, įtraukdamas 32 naujus eilėraščius. „Pavasario balsų“ maketo autorius iškyla kaip kūrėjas, sudarytojas, redaktorius. Laikant rankose ir vartant knygos lapus, pageltusias įklijas, širdį užlieja nenusakomi jausmai, tarsi švelni skraistė apgaubia Dainiaus kūrybinio vyksmo švytėjimas. Knygos pradžioje Maironis įklijavo laišką leidėjui, kuriame išreiškė pageidavimus – nurodymus, ką ir kaip spausdinti. Kampe įrašyta data – „1919 09 19.“ „Augštai Gerbiamasis Tamsta! Labai ir labai prašyčiau Tamstos, kad čia pridedamas eiles: „Mano b. Draugui“ atspausdintumite „Pavasario balsuose“, bet ne pačiam gale, o tik tuojau po eilučių, kurios taip skamba: „Tiek sykių proto prityrimas… o baigęs: Širdele mano paklausyk Ak jo bent kartą paklausyk“. Jei tas dalykas reikalautų daug darbo ir būtų sunkus, tai meldžiu patalpinti arti galo, bet visgi ne pačiame gale, kad nebūtų jos paskutinės knygoje. Taip pat anksčiau prisiųstas Balladas apie Čičinską ir Medviagalio kalnas būtų geriau patalpinti greta su kitomis Balladomis, kur Šatrijos kalnas ir Jūratė ir Kastytis. Su augšta pagarba Maironis“(tekstas netaisytas). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad knygoje eilėraščio „Mano b. Draugui“ yra du beveik identiški rankraštiniai variantai. Prie antro rankraščio įrašyta data – „19/9.19“.
Remdamasis ketvirtąja „Pavasario balsų“ laida, Maironis kruopščiai ruošia penktąją laidą. Tituliniame lape jis pataiso išspausdintą tekstą – „ketvirtą kartą atspausta ir padauginta“ ir ranka užrašo „penktą kartą atspausta ir žymiai padauginta“. Poetas redaguoja, taiso senus eilėraščius ir daugelyje lapų iš šono, apačios arba viršaus įklijuoja naujus, ranka rašytus tekstus. Čia pat ant knygos lapo įrašo naujus eilėraščius, nuosekliai juos sunumeruoja. Tarsi dailininkas tapo naują knygos paveikslą, kuriame sušvinta Dainiaus jausminga siela. Siekdamas, kad vienos spalvos liktų šešėlyje, kitos – labiau išryškėtų, pergrupuoja eilėraščius.
Knygos gale įklijuotos iliustracijų reprodukcijos – tai religinio turinio paveikslai, Kryžiaus kalno fragmentas, įstabūs gamtos vaizdai, tautiniais rūbais pasidabinusių lietuvaičių, bičiulių nuotraukos. Toliau pateikta baladė „Medviagalio Kalnas“ (data – 10/9.19); „Čičinskas“ (tekstas su pataisymais); poema „Mūsų vargai“ – pirmoji dalis (spausdintas variantas, išleistas Vilniuje 1913 m., su pataisymais ir ranka ant viršelio užrašyta: „Penkiose dalyse“, data – 29. XI. 19. Knygelės viduje Maironio ranka įrašyti („Praeliudium I“,“ Praeliudium II“); yra ir spausdintas antrosios dalies variantas.
Atrasti ir parvežti Maironio rankraščiai tapo paskata atidžiau pažvelgti į paslaptingą kūrėjo kelią, kuris prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje. 1885 m. J. Mačiulis „Aušros“ 7–8 nr. Zvalionio slapyvardžiu publikavo pirmą eilėraštį „Miškas ūžia“. 1885 m. išspausdinta ir pasirašyta St. Maironio slapyvardžiu pirmoji poezijos knygelė, kurioje buvo 45 eilėraščiai ir libretas „Kame išganymas?“. Debiutinėje knygelėje suformuotos pagrindinės Maironio kūrybos temos, išryškintos estetinės nuostatos, kurios vėliau buvo plėtojamos ir gilinamos.
Penktajai laidai parengtas knygos maketas, papildytas 32 naujais eilėraščiais, buvo išleistas 1920 m., ženklino kūrybos brandą. Dainiaus poezija ugdė patriotinius jausmus, teikė vilties, tikėjimo ir meilės. A. Nyka-Niliūnas rašė: „Su Maironiu aš, kaip ir daugumas mano amžiaus lietuvių, susipažinau ne literatūriškai, bet natūraliai,– kaip su gamtos reiškiniu, saule arba lietum, kaip su metų laikais: pavasario linksmybėmis, vasaros darbais, rudenio gėrybėmis ir žiemos rūpesčiais. Todėl mano santykis su jo poezija visam laikui pasiliko toks pat visada kintantis – kaip gamta, kaip metų laikai.“ (A. Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. 2001–2009 ir Papildymai. 1940 –2000. Vilnius, 2009; psl. 358)
Kitas svarbus reliktas – poema „Mūsų vargai“. Maironis ėmėsi ją kurti dar Kaune. Laiške žurnalo „Vaivorykštė“redaktoriui L. Girai 1912 m. sausio 28 d. rašė, kad „Į pirmą numerį galiu atsiųsti pirmąją dalį naujai pradėto poemato „Mūsų vargai“. Pernai vasarą aš ją parašiau (apie 600 eilių), bet kada parašysiu antrą, o rasit ir trečią dalį, ir, ar kada prisirengsiu, Dievas žino“. Pirma dalis ir buvo išspausdinta 1913 m. „Vaivorykštėje“. 1920 m. pasirodė atskira knyga: Maironis. Mūsų vargai. Poema penkiose dalyse. Kaunas. (Pakartota: Maironio Raštai, Epas, t. 2. Kaunas, 1926 m.).
Reikia pastebėti, kad prie šios poemos buvo dirbta ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Istorinės negandos keitė gyvenimo eigą: kartu su seminarijos auklėtiniais buvo evakuotas į provinciją, į Vašakėnus. Ilgainiui seminarija buvo uždaryta, o Maironis apsigyveno pas pažįstamą kleboną Kazlauską Krekenavoje. Vaizdingos apylinkės, ramybe dvelkiantis gamtos grožis, teikė įkvėpimo ir naujų kūrybinių minčių. Čia susipažino ir susibičiuliavo su klebono pussesere ir jo šeimininke Apolonija Petkaite. Maironis sukūrė ir dedikavo jai keletą eilėraščių. Treji Krekenavoje praleisti metai buvo kūrybingi: sukūrė daug naujų eilėraščių, užbaigė poemą „Mūsų vargai“. Joje veriasi 1906–1920 m. politinė, istorinė ir visuomeninė situacija Lietuvoje. Į šį, pasak Vaižganto, „eiliuotą istorijos veikalą“ įpinti asmeniniai Donės Staugailaitės, Jono Sutkaus ir Brazdos veikėjų likimai. Šioje poemoje Maironis pirmasis lietuvių literatūroje iškelia ypatingą savarankiškos moters, pasiaukojančios dėl Tėvynės, gyvenimą. A. Nyka-Niliūnas įžvalgiai pastebėjo: „Maironis buvo paskutinis poetas, kuris dar visai „legaliai“ ir nebijodamas dėl to būti išjuoktas, galėjo tėvynę lyginti su moterim ir tikėti, kad tai poetiška“. (Ten pat; psl. 428)
Žvilgtelkime į S. Jurčio iš JAV parvežtą Maironio rengtą knygelę. Čia jo ranka surašytos kelios poemos „Mūsų vargai“ dalys.Rankraštis įrištas į kietus juodo kolenkoro viršelius. Nugarėlėje aukso spalvos šriftu išspausdinta: „Maironio raštai“. Knygelėje be įklijų yra 81 lapas. Pirmajame lape Maironio ranka užrašyta: „Musų Vargai / Poema; Antroji dalis (šis užrašas užbrauktas) / II Sutkaus Jono Šeimyniškas Gyvenimas svetur“. Juodu rašalu prirašyti 37 puslapiai. Yra braukymų, taisymų, ant parašytų eilučių ar viso lapo Maironis kruopščiai ir tvarkingai užklijavo popieriaus juosteles su nauju tekstu. Rankraštinės knygelės 38 puslapyje, viršuje, dešiniajame kampe, užrašyta – „Maironis“,o ties puslapio viduriu –„Trečioji dalis“.Tai poemos „Mūsų vargai“ tęsinys.Prirašyti 54 lapai. Poemos „Mūsų vargai“ antroji dalis rašyta ant mažesnio formato liniuoto popieriaus, o puslapiai sunumeruoti paprastu pieštuku; trečiosios dalies tekstas rašytas ant lygaus balto popieriaus ir puslapiai sunumeruoti melsvos spalvos pieštuku. Galime spėti, kad abu tekstai sukurti skirtingu metu, o tik vėliau abu įrišti į juodos spalvos kolenkoro viršelius.
MLLM fonduose saugomos poemos „Mūsų vargai“ III ir IV dalys. Dvi rankraštinės knygelės kietais margais viršeliais. Tekstas jose rašytas juodu rašalu, juodu ir raudonu pieštukais. Yra taisymų, paklijavimų. Tituliniame lape juodu rašalu užrašyta: „Maironis. Mūsų vargai. Poema III Trečioji dalis. Danutė ir Sutkaus Jonas po metų susitinka (nubraukta). Sutkus Lietuvą aplanko“. Kitoje tokio pat nedidelio formato knygelėje ant titulinio lapo užrašyta: „Maironis. Mūsų vargai. /Poema./ Penktoji dalis“.
Surasti ir parvežti į Lietuvą du ypatingą išliekamąją kultūrinę ir istorinę vertę turintys Jono Mačiulio-Maironio reliktai svariai papildė jo rankraštinį palikimą. Šie du perlai: pirmoji poemos „Mūsų vargai“ redakcija, išleista 1920 m., ir tų pačių metų „Pavasario balsų“ laida. Minėtomis publikacijomis Maironis užbaigė vieną ryškesnių ir svarbesnių savo kūrybos etapų.
Daugelis literatūros kritikų rašė ir vertino Dainiaus kūrybą: įžvelgdami trūkumus, nelygumus, kalbos netobulumus, tačiau A. Nykos-Niliūno žodžiai tampa ramiu liudijimu: „Amžinas, neišvengiamas, niekuo nepakeičiamas, neatsikratomas, visus mus visur ir visada sekantis mano dabar skaitomas Maironis. <…> ilgainiui šie kalbos ir skonio trūkumai kažkokiu būdu visiems (jų tarpe ir man) pasidarė savi, niekuo nepakeičiami, brangūs ir beveik šventi. Dabar: kodėl aš taip rašau? Ogi vien tik norėdamas tūkstantąjį kartą sau pamaldžiai priminti, kad po Donelaičio jis yra didžiausias mūsų poetas.” (Ten pat; psl. 541)
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2026 m.