Seniausi muziejuje saugomi eksponatai yra XVI–XVIII a. knygos. Senajai lietuvių literatūrai, kurtai kelis amžius, būdingas daugiakalbiškumas – ji buvo rašoma senąja slavų kalba, lotynų, vokiečių, lenkų kalbomis. Ji buvo kurta dviejose valstybėse – Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) ir Rytų Prūsijoje, dar vadinamose Didžiąja ir Mažąja Lietuva. Prasidėjusi kaip raštija, kuriai įtaką darė dviejų religijų – katalikybės ir protestantizmo – konfrontacija, ji davė pirmąsias lietuviškas knygas: katekizmus, giesmynus, postiles (pamokslų rinkinius), Biblijos ir kitų religinių raštų vertimus į lietuvių kalbą, vėliau – žodynus, gramatikas. Religinė literatūra amžių bėgyje išaugo į grožinę literatūrą: nuo lotyniškai rašiusio M. K. Sarbievijaus, lenkų ir lietuvių poeto A. Mickevičiaus iki K. Donelaičio, kurių vardai buvo ir yra garsūs Vakarų Europoje.
Pati seniausia muziejuje saugoma knyga priklauso Maironio memorialinei bibliotekai. Tai – Trečiasis LDK Statutas, spausdintas Vilniuje 1588 m. karališkojo spaustuvininko Leono Mamoničiaus spaustuvėje. Knyga parašyta senąja slavų kalba. Dalis teksto – lotynų kalba: 4-ame lape yra atspausdintas lotyniškas karaliaus Zigmanto Vazos raštas, rašytas Krokuvoje 1588 m. vasario mėn. 2 d. Leidinys defektuotas, išlikę 305 lapai. Jame nemažai pabraukymų rudu rašalu ar beveik neįskaitomų įrašų rusų ir lenkų kalba knygos paraštėse. Trečiasis LDK Statutas įrištas į puošnius rudos odos viršelius, 2002 m. restauruotas.
Lietuvos Statutas – tai LDK valstybės teisynas, įstatymų rinkinys, jos savotiška konstitucija, kurioje surašytos bajorų teisės ir privilegijos. Jis buvo trijų redakcijų: 1529, 1566 ir 1588 metų. Dvi pirmosios redakcijos buvo rankraštinės, o ši trečioji – spausdinta. Lietuvoje ji nustojo galioti tik 1840 m.
Trečiasis LDK Statutas – itin vertingas, retai lankytojams rodomas eksponatas.

Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė