„ANT AUKURO ŠIRDĮ NEŠIAU“

„Ant aukuro širdį nešiau“ – septintas sąsiuvinis, kuriame spausdinami Maironio neskelbti tekstai. Šiame sąsiuvinyje publikuojami ypatingai įdomūs tekstai, susiję asmeniškai su Poeto gyvenimu, jausena, nuoskaudomis. Į juodo kolenkoro viršeliais storą sąsiuvinį Maironis rašė savo paskutinę dramą „Vytautas Karalius“, kuri buvo pastatyta teatre 1930 m. Matyt, kiek vėliau atsivertęs šį sąsiuvinį ir radęs tuščių puslapių, jis pieštuku rašė tekstą, kurį Vaižgantas pavadino eksplikacija. Šis rankraštis yra juodraštinis, subraukytas, o jo turinys labai skausmingas, kai bandoma išlieti nuoskaudą dėl nepasiekto vyskupo titulo. Rašinyje paminima, kad vyskupu, o vėliau arkivyskupu, buvo paskirtas Jurgis Matulaitis – Maironio studentas iš Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos laikų. Tad publikuojama dalis sveikinimo kalbos, kurią pasakė Maironis, kai arkivyskupas lankėsi Kauno kunigų seminarijoje, o Poetas buvo jos rektorius.
Maironio archyve yra visokių užrašėlių, lapelių, smulkių rankraščių. Šiame sąsiuvinyje pateikiami tokie pavyzdžiai, kaip raštelis studentams su palinkėjimais, nurodymai sau, kaip sveikai gyventi. Atveriama dar viena Poeto pomėgių sritis – sodininkavimas. Jis mėgo darbuotis sode, darže, pats sėti, o vėliau – džiaugtis augalais, vaisiais. Tad domėjosi augalų ligomis ir jų gydymu, gamindavo tirpalus ir jais purkšdavo. Publikuojama keletas tokių Maironio receptų. 

Parengė Aldona Ruseckaitė. MLLM, 2015, 16 p.
Rėmimas – Lietuvos kultūros taryba, Aldona Stark (JAV)

€1.00