Šių metų gegužės–birželio mėnesiais Juozo Grušo namuose-muziejuje vyko kūrybinių rašymo dirbtuvių ciklas „Šeštadieniais (ne)moku rašyti“. Šį ciklą sudarė trys užsiėmimai, kurių metu sekėme Juozo Grušo kūrybos keliu – išbandėme ir jungėme publicistinius bei meninius rašymo stilius, realybę perdengėme su fikcija. Visų trijų susitikimų rezultatas – trumpi apsakymai. Dėkojame dirbtuvių dalyviams ir viliamės, jog šeštadieniai tapo puikiausia diena rašyti!

Laikrodis ir jo kaimynai

Siauroje ir tylioje gatvelėje esančiame name, kuriame gyvena pats Juozas Grušas, gyvenu ir aš. Aš - kiekvienam svarbus daiktas, pranešantis laiką mesti darbus ir išeiti laukan, keltis ar eiti miegoti. Be manęs Grušas pražūtų - dirbtų nepailsdamas ir neparašytų nė vienos knygos!

Gyvenau vienas siaurame ir ankštame koridoriuje, kol nepasirodė užsispyrusi pleputė pakaba ir tingus pufikas. Juozas manimi rūpinosi, visada mane pastebėdavo, bet dabar viskas kitaip. Jei valydavo tik mane, tai dabar dulkes nušluosto ir nuo tos niekada nenutylančios pakabos ir nuo piktdžiugos pufiko. Nemanau, kad tie besarmačiai, įsibrovėliai nusipelno tokio rūpesčio, tik gerą spjūvį jiems!

,,O kodėl gi jų neištempus į kitus kambarius?'' pamaniau vieną dieną.

- Nori mane išvaryti?! - netikėtai suspiegė pleputė.

- Sutinku su juo. Mums dviems būtų ramiau.

Panašu, būsiu garsiai pasakęs, bet nematau nė vieno, kuris norėtų taip viską palikti.

- Žinoma noriu jus ABU išmesti, bet be Juozo rankos aš nieko negaliu pakeisti, - pratęsiu ginčą.

- Po velnių! Kuo aš tau maišau? Esu labai ramus kaimynas.

- Cha, ne viena pasirodo aš tokia... - bet jos tauškalus nutraukia atsidarančių durų girgždesys ir visi sužiurom į svečią. Atėjo kaip į savo paties namus, net batų nenusivalė. Tik atsisėdo ant pufiko ir kaip nebūtų keista trenkė galvą į mano kraštą. Jei nuo sutrenkimų aš mėlynuočiau, tai ten būtų beribė, mėlyna mėlynė. Tada svetys ranka griebė už pakabos, prisitraukė aukštyn ir užkabino velniškai sunkų paltą. Aš pirmą kartą pajutau jiems gailestį ir prabilau:

- Manau, Grušas turėtų mumis pasirūpinti labiau!

- Ką tik norėjai mumis atsikratyti, o dabar išvien eisi? - rėžė ausį skardus pakabos balsas.

- Susitarkime geruoju, kad visiems gyventi būtų gera, - nesitikėjau tokio pasiūlymo iš pufiko. Pribloškė, vos nesustojau. Jis buvo teisus, nors ir buvo kiek sunku tai pripažinti.

Po gerų dviejų valandų turėjome susitarimą: pleputė pakaba kalbėdavo tik su leidimu, aš nebeburbėdavau, o pufikas būdavo pozityvesnis ir nebe toks tingus piktdžiuga. Tai padėjo mums rasti bendrų temų ir gerai sutarti.

Neda Šartutė

Pasibaigus muziejaus darbo dienai, kai visi daiktai nuglostyti lankytojų žvilgsnių lengviau atsipučia, įsivyravo tyla. Moteris ant spintos pasirąžė ir tingiai nuleido kojas per kraštą. Pajuto, kad tyla aplink kažkokia kitokia nei įprastai. Neramiai ėmė žvalgytis po kambarį, tai pro langą, staiga išgirdo ūksmą. Seneliukas nuo priešais esančios lentynos, užsidengęs ausis ir sustatęs lūpas, leido žemą „ūūūūū...", o jo barzda tarsi bangavo ir elektrinosi. Moteris nesuprasdama kas darosi vėl ėmė gūžtis kreipdama žvilgsnį į langą. Už lango esantis jazminas nekrutino nei vieno lapelio, tik dar stipriau leido klampų aromatą. Oras darėsi nepakeliamai sunku, o tyla tarsi ėmė slėgti.

Apsvaiginta sunkumo ir kvapų moteris užsimerkė. Per senelio nenutrūkstamą ūkimą, kažkur tolumoje, lyg nuo palėpės, pasigirdo pirmas grūmojimas. Garsas tarsi kažkas tingiai būtų paleidęs riedėti akmenį Muziejaus čerpėmis. Garsas vis stiprėjo, o lietaus lašai įkyriai beldė į langą, lyg primygtinai norėtų užeiti. Moteris nebegalėjo pakęsti to sunkaus jausmo, o atsimerkusi pamatė, kaip tamsu už lango, tik kartais dangų skaudžiai perrėžia žaibai.

Jazminas jau sunkiai galėjo atsilaikyti nuo lašų atakos, stogas atrodė šgrius nuo perkūnijos griausmų, o senelis tik dar labiau bandė perrėkti triukšmą nesibaigiančių „ŪŪŪŪŪ....".

Ji užsimerkė. Užsimerkus visi garsai ir blyksniai sukėlė įvairius vaizdinius. Tarsi jos, tarsi svetimuose (galbūt namo?) atsiminimuose iškilo žmonių figūros, kurios vis labiau šsismagino, triukšmavo, kėlė tostus ir daužė taurėmis. Iš kažkur ataidėjo juokas, įvairūs balsai, viskas persipynė ir susiliejo į vientisą ošimą.

Nežinia kiek praėjus laiko, visiškoje tyloje moteris atmerkė akis. Kambaryje girdėjosi jau labai tykus senelio ūksėjimas: „ū-ūū, ū-ūū..", o barzda ramiai ilsėjosi išsitiesusi visu ilgiu. Už lango švietė mėnulis. Jazmino šakelės raminančiai krebždeno į langą, tarsi plunksna rašytų: „na ir audrelės būta!". „Na ir būta" – atsidūsta moteris, apkabina savo kelius ir panyra į daug ramesnį sapną.

Anonimė